Motoparke dominavo „Harley Davidson“
XXa. pirmojoje pusėje motociklas, dėl visų savo savybių ir galimybių, tapo vis patrauklesnis, jo gamyba Vakaruose plėtėsi, atsirado didesnis modelių pasirinkimas, o konkurencija ir populiarumas padarė savo darbą – motociklai pasidarė prieinami viduriniam sluoksniui ir todėl tapo masiniu reiškiniu. Žinoma, nederėtų pamiršti, jog prie motociklizmo plitimo gerokai „prisidėjo“ ir Pirmasis pasaulinis karas, kur motociklai pirmą kartą panaudoti kariuomenės reikmėms. Tai neabejotinai turėjo įtakos motociklo raidai ir populiarumui, nes grįžusieji dažniausiai ir taikos metu taip pat naudojosi šia patikrinta ir išbandyta technika.
Antra vertus, reikia įvertinti dar prieš I Pasaulinį karą H.Fordo 1913 m. išrastos konvejerinės montavimo linijos įtaką, du kartus sutrumpinusios gamybos laiką ir tiek pat atpiginusios produkciją. Tie patys principai, kurie galiojo automobilių gamyboje, tiko ir dviratėms transporto priemonėms. Taigi, per gana trumpą laiką kaip visame pasaulyje taip ir mūsų šalyje motociklai tapo ne vien populiaria transporto priemone, bet ir laisvalaikio leidimo forma.
928 metų motociklų sąrašas pirmą kartą Lietuvos motociklizmo istorijoje atspindi ne vien motociklų skaičių (253, Klaipėdos kr. 188, viso – 441), bet ir pateikia mūsų šalies motoparko sudėtį. Šio sąrašo pagalba galima matyti kokių markių motociklus rinkosi Lietuvos motociklizmo pionieriai ir, galbūt, padaryti šiokias tokias išvadas.
Pateikiami duomenys, vėlgi, iš 25 didžiausių šalies miestų ir apskričių. Sąraše užfiksuota, jog tais metais Lietuvoje buvo registruoti net 36 markių (gamintojų) motociklai. Įspūdingas skaičius net ir turint omenyje, jog „motociklu“ buvo vadinamos ir kitos dviratės motorinės transporto priemonės, kurios pagal šiandieninį motociklo supratimą, galėtų atitikti nebent „motorolerio“ ar „motorinio dviračio“ sąvoką. Visgi, įvairovė stebėtina ir nuostabi.
1928 m. dar yra keletas vietovių, kuriose buvo užregistruotas vos 1 motociklas (Šakiai, Trakai, Ukmergė ar Šiaulių m.) arba nėra užregistruota nei vieno (Marijampolės m.), bet įdomu pastebėti, jog tokių „baltų dėmių“ Lietuvos motociklizmo žemėlapyje, lyginant su 1926 metų pirmaisiais ir 1927 m. registro duomenimis, akivaizdžiai mažiau.
Bet grįžkime prie įdomiausio. Pažvelgus į lentelę, kurioje gamintojai išdėstyti pagal populiarumą nuo didžiausio iki mažiausio, matyti, jog aukščiausioje pirmo trejeto vietoje, akivaizdžiai atitrūkęs nuo artimiausių konkurentų, pirmauja „Harley Davidson“ – 77 motociklai, paskui jį rikiuojasi „Douglas“ – 41 ir „Indinan“ – 31. Toliau eilės tvarka išsirikiuoja NSU, DKW, „Triumph“, FN, „Snob“, „Wanderer“, o populiariausiųjų dešimtuką užbaigia vokiečių gamybos „Stock“. Įdomu pastebėti, jog šiandien vienas žymiausių gamintojų, kitas „vokietis“ BMW, tuomet tebuvo 14-oje lentelės vietoje, o vėlesniais metais itin išpopuliarėsiantis „britas“ B.S.A 1928 m. užima vos priešpaskutinę populiariausių modelių Lietuvoje lentelės vietą.
Apžvelgus visus 36 išvardintų gamintojus, galima įžvelgti tam tikras tendencijas. Nepaisant to, jog lentelės viršūnėje užtikrintai įsitvirtinę „amerikonai“ – „Harley Davidson“ (1) ir „Indian“ (3) bei „britas“ „Douglas“ (2), didžioji dalis motociklų buvo pagaminti Europos gamintojų (absoliuti dauguma Vokietijoje).
Klubų sudėtis
Pirmasis Lietuvos visuomenių organizacijų surašymas vykdytas 1931 metų gruodžio 31d. suteikia vertingos informacijos apie MK sudėtį. Surašyme dalyvavusios visos tuo metu registruotos organizacijos („Savarankios organizacijos ir skyriai“) privalėjo užpildyti specialiai tuo tikslu išplatintas anketas, kuriose nurodyta, jog „Žinios renkamos statistikos reikalams ir į čia pateiktus klausimus atsakyti kuo tiksliausiai (...) Organizacijos valdyba ar kiti atsakomingieji asmenys, atsisakę suteikti žinių, galės būti traukiami atsakomybėn pagal Baudž. St. 139 str.“ (kalba netaisyta).
Šioje apklausos anketoje tarp reikalaujamų nurodyti anketinių duomenų: organizacijos būstinės adreso, įkūrimo datos ir įstatuose numatytų tikslų įvardinimo, prašoma nurodyti savo tikrųjų narių tautybę bei tikėjimą ir žemiau pateikiamas sąrašas. Lietuvos Motociklininkų Klubo vadovybė (atstovaujama LMK prezidento S.Klimo) pildydama šią anketą nurodė, jog 1932 metų sausio 5d. organizacijoje buvo šių tautybių nariai: lietuvių – 46, žydų – 5, vokiečių – 9, lenkų – 2, rusų – 1, nežinomos tautybės – 1. Viso – 64.
Įdomi ir dar viena šio surašymo detalė, greta tautybės reikėjo nurodyti ir tikrųjų organizacijos narių tikėjimą. Vykdant šį reikalavimą anketoje nurodyta, jog: Rymo katalikų – 42, evangelikų (reformatų ir liuteronų) – 10, kitų krikščionių – 3, izraelitų – 9.
Lygiai tokią pačią anketą užpildė ir Šiaulių Motociklininkų Klubo valdyba (pateikdama reikalaujamus duomenis apie tikrųjų narių tautybę (pagal identišką aukščiau pateiktą sąrašą): lietuvių - 44, žydų - 26, vokiečių - 8, lenkų - 2, rusų - 2 , latvių – 3; tikėjimą: Rym.katalikų – 40, Evangelikų (reformatų ir liuteronų) – 11, Sentikių ir stačiatikių – 2, Izraelitų – 26. Anketos duomenų tikrumą savo parašais patvirtino Šiaulių MK sekretorius Antanas Požėla ir tikrasis narys Mendelis Leibavičius.
Tiesa, Šiaulių MK valdyba pildydama anketą pažymėjo, jog iš tikrųjų 85 klubo narių 66 yra vyrai ir 19 moterų, o Kauno MK visi 64 nariai buvo vyrai. Dokumentuose taip pat pažymima, jog abu klubai nekilnojamo turto neturėjo ir jokių periodinių „spaudinių“ neleido.
Lyginant šių anketų duomenis galima susidaryti jeigu ne pilną MK tautybių vaizdą, tai bent jau tendencijas, atliepiančias tautybių pasiskirstymą tuometinėje Lietuvoje. Jokios abejonės (tą patvirtina ir anketiniai duomenys), jog bent jau MK rasinės nelygybės ar tuo metu Europoje jau sklandžiausių antisemitinių nuotaikų nesijuto – MK buvo atviri visų tikėjimų ir visų tautybių žmonėms norinčiais tapti tikraisiais MK nariais.
Nemažai lyginamosios informacijos apie MK sudėtį galima rasti dar vienoje apklausoje surengtoje V.R.M Spaudos ir Draugijų skyriaus 1939 rugpjūčio 11d. Kauno MK pateiktas raštas, kuriame pažymima, jog nuo metų pradžios buvo 92 nariai vyrai (dokumento statistikos lentelėse paliktos skiltys moterų skaičiui klube įrašyti – tuščios). Tame pačiame „Organizacijų Statistikos Žinių“ dokumente pažymima, jog Kauno MK yra 92 nariai, iš kurių 73 buvo lietuviai, 1 latvis, 2 lenkai, 2 rusai, 4 vokiečiai, 9 žydai ir 1 narys pažymėtas grafoje „kitos tautybės“ (spėjama, kad tai buvęs baltgudžių tautybės narys – R.B.).
Įdomu ir tai, jog Kauno MK oficialiai pradėjo veikti metais vėliau už Lietuvos MK t.y. 1929 birželio 11d., o lentelėje apie klubo narių skaičių ankstesniais metais, pirmasis įrašas padarytas 1926 m. – 50 narių. Panašių nesutapimų archyviniuose dokumentuose nemažai, tačiau praėjus 80 metų tikslius duomenis nustatyti sunku, o turint omenyje, jog archyvuose pusę amžiaus „šeimininkavo“ Sovietinis saugumas, daugelis archyvinių dokumentų ir duomenis galinčių patikslinti įrašų apskritai neišliko. Todėl dėliojant pirmųjų Lietuvos MK veiklos dėlionę tenka remtis tais menkais išlikusiais rašytiniais šaltiniais: dokumentais, to meto spauda ir net reklaminiais lankstinukais. Įvairios tarpukario Lietuvos Respublikoje atliktos visuomeninių organizacijų apklausos išliko greičiausiai vien dėl to, jog jose buvo galima rasti tam tikrų specifinių duomenų apie jų narius, kurie okupacinei valdžiai buvo naudingi, o organizacijų nariams neretai – pražūtingi.
Įvairūs archyvuose išlikę dokumentai įdomūs ne vien tik dėl to, jog atskleidžia pirmųjų MK narių statistinius duomenis ir informaciją apie jų tautybę ar tikėjimą. Juose neretai galima rasti žinių ir apie MK tikrųjų narių bei aukščiausią valdomąjį organą – valdybą (kartais dokumentuose vadinamos – „taryba“) sudariusių asmenų socialinį statusą bei jų profesijas.
Vienas iš tokių dokumentų, tai 1938 metų birželio18d V.R.M. Draugijų Registrui pateiktas Kauno MK pareiškimas, kuriame pranešama apie perrinktą klubo valdybą ir prašoma ją patvirtinti. Šiame dokumente užfiksuoti duomenys rodo, jog Kauno MK branduolį ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje sudarė labai įvairių profesijų atstovai nuo teisininko iki „šoferio“. Žinoma, valdybos hierarchijoje negalima nepastebėti dėsningumo, jog visuomeniniame gyvenime aukštesnį statusą turintis asmuo, MK taip pat užima aukštesnes pareigas. Priežasčių tam galima rasti nemažai: nuo „geresnio reikalų išmanymo“ iki geresnio atstovavimo klubo interesams pvz. viešose įstaigose ir pan.
Profesinė įvairovė atskleidžia dar ir tai, jog ankščiau didele prabanga buvęs motociklas, 1930-ųjų pabaigoje tampa gana įprasta transporto ir laisvalaikio praleidimo forma, kuri dabar jau prieinama ne vien valstybės tarnautojams ir vadinamųjų laisvųjų profesijų atstovams t.y. tiems, kurie galėjo sau leisti tokį, tiems laikams, labai brangų malonumą. Motociklas tapo prieinamas visiems. Tačiau taip buvo tik iki 1941.
Straipsnių ciklo „Motociklininkų judėjimo Lietuvoje istorija“ pabaiga.
