Nelaiminga meilė
Pirmą kartą narkotikų Olga pabandė 21-erių.
„Išsiskyriau su draugu, puoliau į depresiją. Kiekvienas rytas prasidėdavo nuo minties, kad esu niekam nereikalinga, nemylima. Mano kelyje pasitaikė „draugų“, kurie pasiūlė liūdesio atsikratyti lengvais narkotikais. Viena spalvota tabletė, suktinė žolės ir pilkas pasaulis įgijo spalvų. Po truputį užsikabinau“, - pasakoja moteris.
Pasak Olgos, kai įklimpsti, normalūs draugai dingsta, lieka tik tokie pat kaip tu. Tiesa, jų stažas ir lygis kitas. Ratas užsidaro. Iš pradžių žaidi su lengvais narkotikais, bet visuomet atsiranda tų, kurie pasiūlo ir kai ko stipriau. To užtenka, pojūtis stipresnis, euforija didesnė.
„Taip ir aš susidraugavau su švirkštu. Ar nebuvo baisu? Apie tai net nesusimąstai, nori vieno – „kaifo“. Viena dozė ir viską užmiršti. Apgaulinga laimės būsena užkabina ir nenori jos paleisti“, - pasakoja moteris.
Pasiekusi dugną
Moteris prisipažįsta, kad tėvams savo elgesiu kėlė įtarimų, tačiau rasdavo įvairiausių būdų, kaip juos apgauti.
„Kai jie išsiaiškino, kokia yra reali padėtis, buvo per vėlu. Aš net nebeslėpiau. Tuomet jau buvau nuolatinė Vilniaus taboro klientė. Visos jų pastangos buvo bevaisės. Gulėjau ligoninėje, bet po dviejų savaičių istorija kartojosi. Taboras, dozė, palaima. Kol nėra noro atsikratyti, niekas nepadės. Tą galiu garantuoti, - sako Olga. - Būdavo visai nesvarbu, kur esu - šiukšlyne ar patvory, svarbiausia buvo dozė. Dienos tikslas - taboras. Atsibundi, gelia visą kūną, viskas blogai, mąstai, iš kur gauti pinigų. Pradėjau vogti. Buvau pasiekusi visišką dugną“.
Pasak jaunos moters, nuo dozės neatgraso nei baisūs vaizdai, nei žinojimas, kad gali užsikrėsti: „Dažnas ilgai opiatus vartojantis narkomanas neturi sveikos kūno vietos, kur susileisti dozę. Visur atsivėrusios opos, supūliavusios žaizdos, o ir gyvena jie ne penkių žvaigždučių viešbutyje, bet landynėse, kur pasigauti sepsį paprasta kaip dvi kapeikos. Bet tau nesvarbu net ir tai, kad kojoje atsivėrusioje žaizdoje pilna musių lervų. Užsikrėsti AIDS, hepatitu C taip pat nesunku. Juk dozę gauni iš bendro švirkšto. Taip ir aš užsikrėčiau hepatitu C“.
Olga prisipažįsta, kad narkotikų pasekmes jaučia ir dabar.
„Nelabai pamenu tų septynerių metų. O baisiausia, kad nepamenu net gyvenimo iki narkotikų. Atrodo, jog viskas užsiblokavo, jaučiuosi kaip 21-erių, nors man jau visi 32. Vienintelį, ką gerai pamenu, dukrelės gimimą. Man tuomet buvo 27-eri. Bet net ir ji manęs neprivertė susitvarkyti. Mama sakydavo: „Tu gal išeik iš namų, Saulutę aš užauginsiu“. Kartais kildavo tokių minčių. Gerai, kad dukra buvo maža ir nelabai suprasdavo, kas su manim vyko“, - pasakoja Olga.
Pasak jos, kad ir kaip būtų sunku, svarbiausia artimųjų palaikymas: „Nuo narkotikų vartojimo mano kojose susiformavo trombozė, jei ne mama, manęs jau nebūtų. Aišku, daugeliu atveju naudojausi jos gerumu. Bet džiaugiuosi, kad ji manęs neišvarė, kaip atsitiko mano kaimynei, kuri mirė purvinam skersgatvyje. Dabar jau trejus metus esu „švari“.“
12 žingsnių į gyvenimą
Į reabilitacijos centrą, kaip sako pati pašnekovė, buvo tiesiog už rankos atvesta.
„Prie taboro kiekvieną savaitgalį stovėdavo „geltonas“ autobusiukas. Atvykę iš reabilitacijos įstaigos žmonės, kai kurie ir buvę narkomanai, dalindavo vienkartinius švirkštus, servetėles. Jie pasakodavo, kad yra galimybių išsigydyti. Bet aš nekreipdavau dėmesio, ateidavau, pasiimdavau ko reikia ir išeidavau. Tarpusavyje juos vadindavome propagandos skleidėjais. Bet vieną dieną kartu su jais atvažiavo žmonės iš Narkotikų kontrolės departamento. Jie mane paprasčiausiai „pričiupo“. Aišku, bandžiau išsisukinėti, kad negaliu gultis į reabilitacijos centrą, nes turiu mažą vaiką. Jei atvirai, jie mane tiesiog už rankos visur nuvedė, sutvarkė dokumentus, paguldė į reabilitacijos centrą Kaune“, - prisimena Olga.
Dabar jaunai moteriai vien nuo minties, kad taip paslysti gali ir jos dukra, kūnas pagaugais nueina. Ją ir pačią dažnai aplanko visokios baimės, bet, kaip pati sako, veja jas kiek įmanoma toliau.
„Į taborą ne visada važiuoja dugną pasiekę.Traukia visi, kam reikia dozės, tik pinigų turėk. Panašiai kaip aš, buvo „ištraukti“ ir kiti...“ - sako Olga.
Komentaras. Narkotikų departamento prie LR dr. Audronė Astrauskienė:
Pažįstu ir Olgą ir jos mamą. Tai akivaizdus vadinamų „žalos mažinimo priemonių“ rezultatas. Tokių pavyzdžių nėra mažai, deja, ne visada tokios istorijos baigiasi taip gražiai kaip ši. Tenka išgirsti, kad žalos mažinimo priemonės nereikalingos. Kartais garsiai kalbama, kad jos tiesiog „vartojimo skatinimas“. Kategoriškai su tuo nesutinku. Šių priemonių tikslas - susitikti su nenorinčiais gydytis narkotikų vartotojais, kalbėtis, motyvuoti, siųsti gydytis.
Vienkartinių švirkštų, dezinfekuojamųjų priemonių, prezervatyvų dalijimas – infekcinių ligų prevencijos priemonė. Švirkščiamųjų narkotikų vartotojai pasaulyje pripažinti kaip viena didžiausios rizikos grupių infekcinių ligų plitimo, rizikingo elgesio aspektu. Naudojantis steriliais švirkštais, mažinamas pavojus užsikrėsti ir užkrėsti kitus infekcinėmis ligomis, o motyvuojant juos gydytis - asmens ir visuomenės saugumas žymiai padidėja.
Tai gana pragmatiškas požiūris: siekiama naudos visai visuomenei,o ne tik vienam žmogui. Tai nėra alternatyva prevencijai, gydymui, reabilitacijai ir pan. Tai būdas tokius žmones pritraukti prie teikiamų socialinių ir medicininių paslaugų, galų gale ir sutaupyti... Keli šimtai litų, išleistų žemo slenksčio paslaugai, leidžia išvengti naujų ŽIV atvejų, kurio kiekvieno gydymas per metus valstybei kainuoja iki 25 tūkstančių litų. O kur dar lytiškai plintančios ligos, hepatitas C...
Žemo slenksčio paslaugų plėtra leido išaiškinti ilgą laiką buvusią „slaptą“ ŽIV paplitimo grupę – švirkščiamųjų narkotikų vartotojus. Narkotikų kontrolės departamentas 2006 m. pirmą kartą konstatavo, kad šioje grupėje yra ne mažiau kaip 8 proc. infekuotų ŽIV. O tokių vartotojų – iki 6-7 tūkst. Galime užsimerkti ir nesistengti išaiškinti ŽIV infekuotus tarp narkotikų vartotojų, galima plėsti reikiamas paslaugas, tuo pačiu išaiškinti jau užsikrėtusius ir išvengti naujų atvejų. Mes už pastarąjį...
