Tyrimo metu paklausus gyventojų, su kuo nenorėtų gyventi kaimynystėje, ŽIV infekuoti asmenys atsidūrė skalės viršuje po narkomanų, alkoholikų, anksčiau teistų, t.y. ketvirtoje vietoje. Iš viso šalia užsikrėtusių ŽIV ir sergančių AIDS kaimynystėje nenorėtų gyventi 49,3 proc. respondentų. Tuo tarpu 1990 metais pateikus analogišką klausimą, tokių respondentų buvo 1,5 karto daugiau - 77,6 proc.
Tokie rezultatai rodo, jog visuomenės nuostatos į šios grupės asmenis tampa tolerantiškesnės ir tai švietėjiško darbo rezultatas. Tačiau tai, kad beveik pusė apklaustųjų išlieka dar neigiamai žiūrintys į ŽIV infekuotus ir sergančius AIDS bei linkę išlaikyti didesnį socialinį atstumą, patvirtina tolesnio švietėjiško darbo būtinumą.
Norint išsiaiškinti gyventojų nuostatas taip pat buvo klausiama, ar jie valgytų kartu su užsikrėtusiu ŽIV, dauguma – 59 proc. atsakė neigiamai ir tik 8 proc. atsakė jog tikrai taip, o 23 proc., jog tikriausiai taip, kiti neapsisprendę.
Užsikrėtusiam ŽIV, tačiau gerai besijaučiančiam moksleiviui ar studentui leistų lankyti mokyklą kartu su kitais 52,4 proc. apklaustųjų, 35,3 proc. atsakė neigiamai ir kiti neapsisprendę. Ir vyrų, ir moterų nuomonės šiuo klausimu beveik sutapo.
Užsikrėtusiam ŽIV, tačiau gerai besijaučiančiam mokytojui toliau leistų dėstyti mokykloje 45,4 proc. respondentų ir neleistų – 42,2 proc., kiti nežino, kaip pasielgtų.
Gyventojų paklausus ar slaugytų užsikrėtusį ŽIV ligonį, atsakymai pasiskirstė panašiai: 37,2 proc. atsakė teigiamai ir 39 proc.- neigiamai.
Tačiau daugelis (69 proc.) jei žinotų, kad maisto parduotuvės pardavėjas užsikrėtęs ŽIV visgi nepirktų iš jo maisto. Taip pat daugelis –76,3 proc. mano, jog ŽIV infekuotus nuteistuosius būtina izoliuoti ir laikyti atskirai nuo neužsikrėtusių.
Visais klausimais labiau tolerantiškos nuostatos į ŽIV infekuotuosius atsispindi tarp jaunimo nei tarp 50–74 metų amžiaus grupės gyventojų. Aukštąjį išsilavinimą ir didesnes pajamas turintys žmonės taip pat labiau tolerantiški ŽIV infekuotų žmonių atžvilgiu.
“Kadangi ŽIV infekcija Lietuvoje plinta per intraveninių narkotikų vartojimą ir pernai buvo išaiškintas ŽIV protrūkis Alytaus kolonijoje, todėl tikėtina, jog Lietuvos gyventojai tapatina ŽIV infekuotus ir AIDS sergančius su narkomanais ir kaliniais. Būtent tai ir gali lemti vis dar neigiamas dalies gyventojų nuostatas į ŽIV infekuotus ir AIDS sergančius”, mano Lietuvos AIDS centro direktorius, docentas Saulius Čaplinskas.
Su ŽIV/AIDS susijusi stigmatizacija atsiranda dėl tokių tarpusavyje susijusių reiškinių kaip gėda ir baimė. Gėda dėl to, kad lytiniai santykiai ar intraveninė narkomanija, dėl kurių plinta ŽIV, siejama su tabu ir moraliniu nuosprendžiu, o baimė - dėl to, kad AIDS gana nauja ir vis dar neišgydoma liga.
ŽIV problemos stigmatizavimas ar neigimas kenkia prevencinei veiklai. Kai visuomenės atsakas į AIDS tampa kaltinimu ar žmonių su ŽIV niekinimu, epidemija paprasčiausiai nustumiama į pogrindį ir taip sukuriamos puikios sąlygos plisti ŽIV. Vienintelis būdas sėkmingai įveikti epidemiją – gėdą pakeisti solidarumu, o baimę – “viltimi”.
