Tikriausia kada nors mano pažinota mergaitė buvo jaunesnioji tėvo sesuo. Mes ją vadinome Ciocyte. Ji nešiojo džinsus, paprastas palaidines ir liemenes, ji turėjo savą "mergaitišką išdidumą". Ji skyrėsi nuo moterų ir kartu tas buvimas mergaite neturėjo nieko bendro su jos amžiumi ir aplinkybėmis.

Dabar, kai esu jau suaugusi, kartais galvoju apie mergaitiškumą kaip apie tam tikrą filosofinę sistemą. Manoma, kad vedybos padaro mergaitę moterimi. Mandy Smith, kuri laiko save mergaite, buvo ištekėjusi du kartus. Daugelis žmonių mano, kad moterimi tampama pagimdžius. Garsi manekenė Kate Moss, ypatinga tuo, kad atrodo kaip keturiolikametė, taip pat sako, kad tebėra mergaitė, nes neturi vaikų. Tačiau mirusio grupės "Nirvana" vokalisto žmona Courtney Love turi vaiką ir vis tiek yra mergaitė. Kuo mergaitės išsiskiria? Jos yra impulsyvios. Tai vienas esminių skirtumų.

Viską lemia gyvenimo būdas. Tuo momentu, kai atsisakoma kvailų dalykų, pavyzdžiui, bastymosi visą naktį ar keliavimo nežinomais keliais pakeleivingomis mašinomis, prarandama jaunatviškumo dvasia, o kartu ir mergaitiškumas.

Pradėjau pasakoti apie Ciocytę. Tęsiu.

Ciocytė buvo nedidelė, liesa ir inteligentiška. Ji dirbo geografijos mokytoja ir vadovavo šokių būreliui. Tuo metu jai tikrai nebuvo daugiau kaip dvidešimt penkeri, bet šokėjus ji muštravo labai gerai. Laimėdavo visus konkursus. Jos mokiniai kaldavo geografiją kaip pašėlę, pertrauka prieš geografiją būdavo tylaus "zubrinimo" su vadovėliais rankose pertrauka. Tarsi kiti dalykai būtų net nebeegzistavę šiame keistame pasaulyje. Mat Ciocytė neturėjo kantrybės ir niekada neslėpė savo nepasitenkinimo.

Per visą savo gyvenimą pas ją esu buvusi tik vieną vienintelį kartą, kai man buvo keturiolika. Mūsų šokių būrelis važiavo į svečius pas jų šokėjus. Pasisvečiavus mus susodino į dengtą sunkvežimį ir liepė laukti, o mus lydėję mokytojai, matyt, buvo vaišinami. Buvo žiema. Mums šalo kojos. Buvome alkani. Mokytojai vis nesirodė. Mes pavargome dūkti. Netikėtai atėjo Ciocytė. Liepė man lipti iš sunkvežimio, paėmė už rankos ir parsivedė namo. Išvirė arbatos, pavaišino meduoliais ir namie keptais sausainiais, kurių man leido valgyti kiek tik noriu. Bet aš nedrįsau valgyti tiek, kiek norėjau.

Ji nuomojo vieną kambarį ir buvo, kaip man tada pasirodė, gražiai susitvarkiusi. Man pas ją buvo taip gražu, kad mintyse prisiekiau užaugusi būti mokytoja, gyventi viena ir turėti tokį pat knygų prikrautą kambarį. Paskui ji mane nuvedė atgal, stipriai laikė už rankos, neleido man nei bėgti, nei skubėti, ramiai padėjo įsiropšti į sunkvežimį, kur buvau sutikta kaip pati laukiamiausia viešnia, nes mokytojai jau buvo sugrįžę, bet niekas nedrįso manęs barti, ir mes išvažiavom. Tąkart pirmą sykį gyvenime pamačiau absoliučiai girtą savo istorijos mokytoją. Jis kalbėjo nesąmones ir lindo prie mergaičių.

Kai grįžau namo, mama negalėjo atsistebėti, kad Ciocytė buvo mane parsivedusi į namus. Tėvo giminė mano mamos nemylėjo. Taigi natūralu, kad nemylėjo ir jos vaikų.

Tiesa, pamiršau pasakyti, kad tą vasarą man ir vėl nenupirko dviračio. Kad aš nebliaučiau ir nesijausčiau pažeminta, mama man leido važinėtis tėvo dviračiu, kai jo nebūdavo namie. Važinėtis galėjau tik aplink namą. Kaip voverė sukdavau ratų ratus, perkišusi koją per vyriško dviračio skersinį ir pakrypusi į šoną.

Kartais mama, grįždama palesinusi vištas, sustodavo vidury kiemo ir liūdnai žiūrėdavo į mane. Variau kaip beprotė. Tėvas sugrįš – viskas. Norėjau pasinaudoti proga ir labai gerai išmokti važiuoti, kad jei kas iš klasės draugų paskolintų dviratį, galėčiau sėsti ir važiuoti kaip niekur nieko. Varoma šio slapto troškimo sukau ir sukau apie namą kaip prakeikta.

Kartą mama nebeištvėrė ir leido man nuvažiuoti vieškeliu iki pieninės ir sugrįžti. Nurūkau kaip vėjas. Buvo šilta vasaros pavakarė... Net ir šiandien prisimenu tą jausmą, tą kvapą... Aš, galima sakyti, buvau... net nežinau kas... ištirpau galėjime tai daryti.

Kai baigėsi vasara ir aš nuėjau į mokyklą, visos šokių būrelio šokėjos buvo mane praaugusios. Iš pirmosios poros buvau perkelta į galą. Partneriu gavau vaikinuką iš žemesnės klasės. Labai nusivyliau. Ketinau net nešokti. Bet paskui nusprendžiau ištverti. Berniukas įsimylėjo mane, nešiojo man saldainius, lydėjo iš repeticijų, nešė mano portfelį ir skolino savo dviratį. Tačiau vis tiek jaučiausi apgauta. Šokių būrelio mergaitės per vasarą gerokai paaugo, pavirto aukštomis ilgakojėmis. Galima buvo įspėti jas būsiant dailias merginas. Aš buvau smulkutė ir priminiau vaiką. Vaikščiojau susikūprinusi, nes varžiausi per didelės krūtinės.

Kai man suėjo šešiolika ir gavau pasą, mama suruošė gimtadienio vaišes su vynu. Tai buvo labai keista. Aš vis dar laikiau save vaiku. Man padovanojo baltą palaidinukę "iš siuntinio", kuri buvo tikrai labai puiki ir madinga. Stengiausi įsijausti į merginos vaidmenį. Man buvo sunku, bet aš įsijaučiau. Porą metų buvau šauni puošeiva ir kitos mergaitės ėmė man pavydėti. Pirmoji iš visos mokyklos turėjau mini sijoną ir batelius pusaukščiais kulniukais. Buvau mamos fantazija. Ji man siuvo ir mezgė per naktis. Kartais siųsdavo mane pas siuvėją. Persiuvo man visus geriausius savo drabužius. Ji norėjo didžiuotis manimi. Aš stengiausi pateisinti jos lūkesčius.

Mamos dėka buvau visiškai ne tuo, kuo turėjau būti pagal Dievo planą. Jos dėka visur buvau pirmoji, laimėdavau visus konkursus ir turėjau didžiulį pasisekimą tarp vaikinų. Man patiko jos užmačia, nors tada ir nesuvokiau, kad esu jos koziris slaptame kare su tėvo gimine. Jei kas nepasisekdavo, slėpdavau tai nuo mamos. Jei ji sužinodavo – liūdėdavo. Juk ji darė viską, ką galėjo. Galiausiai pavargau stengtis. Ištekėjau už pirmo pasitaikiusio vaikino, kad tik nereikėtų gyventi tėvų namuose. Mama man to ilgai negalėjo atleisti. Gal net niekada neatleido. Galiausiai susitaikė su likimu, o aš slapta nusprendžiau, kad visada, visą likusį gyvenimą liksiu mergaite.

Moterys gali dažytis lūpas ir kartu neslėpti savo mergaitiškumo. Gali nešioti trumpučius sijonėlius ir segtukus plaukuose. Peggy Sirona, žymi fotografė, peržengusi trečiąją dešimtį, vis dar nešioja džinsus ir lengvas, neilgas kaimiško stiliaus suknutes. Mergaitė – tarsi laisva dvasia. Moterys yra rimtesnės, seksualesnės ir į viską žiūri per daug sudėtingai. Jos nustojo būti mergaitiškos ir prarado gyvenimo dvasią, galvojau.

Kai man suėjo penkiasdešimt penkeri, vienas talentingas neįgalus rašytojas man pasakė, kad esu didelė mergaitė ir kad mane galima įsimylėti. Ilgai svarsčiau, kaip jis suprato tai, ko niekas aplink mane nesuprato... Ėmiau iš visos širdies jam dėkoti už komplimentą, bet iš tiesų buvau ištikta šoko. Vadinasi, išsipildė mano gyvenimo svajonė. Aš esu tikra mergaitė, žmonės.