Visa tai yra tas, kas iš pagyvenusio vyro gyvenimo kasdien išeina. Lašas po lašo jo kūniškas patrauklumas užleidžia vietą kažkam kitam. Taip. Nuo pagyvenusio vyro taip pat kai kas dvelkia... Tik nereikia galvoti ciniškai - ne seno kūno kvapas ir netgi ne brangūs vyriški kvepalai. Taip, yra ir šešiasdešimties metų atletiškų vyrų. Tačiau reikalas tas, kad su metais žmogaus kūnas ima skleisti ne tiek libido, kiek kažką, ką mes vadiname žmogaus esme. Tai yra kažkoks užbaigtumas, arba tai, kas vadinama:
Brandumas;
Asmenybės žavesys;
Visumiškumas;
Asmeninė jėga;
Išmintis;
Humoro jausmas;
Pasitikėjimas savimi.
Vienu žodžiu, tai, kas nesusiveda nei į raumenis, nei į kūno simetriją, nei į odos lygumą, nei į judesių koordinaciją. Tai daugiau dvasios savybės. Dauguma šių savybių patraukia jauną moterį, kurioje šios savybės dar tik vystosi. Jai reikia mokytojo.
Ir kol ji tik mokosi, apie ją dar negalima pasakyti: iš esmės ji yra tai ir tai. Ji dar nėra užbaigta. O apie jį pasakyti galima: jis yra iš esmės tas ir tas...
Kuo žmogus jaunesnis, tuo labiau jo išvaizda spinduliuoja libido; kuo jis vyresnis, tuo labiau - jo esmę.
Dėl to galima pasakyti, kad kiekvienas šioje santuokoje ieško to, ko jam trūksta. Todėl tokios santuokos turi puikią pradžią. Jose gan greitai vystosi tai, kas psichologai vadina perkėlimu. Moteris ima matyti savo vyre tėvą, vyras joje - dukrą. Pagyvenęs vyras turi savyje tai, ko neturi jaunuolis - tėviškumo jausmą.
Tačiau šis tėvas yra geresnis, nei buvo tikras tėvelis. Dukra ši - geresnė, nei buvo tikroji dukra. Kodėl jie geresni? Kad ir todėl, kad su šiuo tėvu ir šia dukra galima būti meilužiais. Vadinasi, širdis persipildo neregėtos laisvės pojūčiu, ir paklausti tokie sutuoktiniai visuomet pasako: mes jaučiamės laimingi.
Jūs pasakysite, kad būna dar santuokos dėl išskaičiavimo. Pasiturintis senas žmogus ir jauna pinigų mėgėja... Taip. Tačiau vargiai ar reikalas čia tik piniguose. Kažkokią minimalią simpatiją juk turi jausti tokia moteris? Jūs pasakysite: Ana Karenina. Variantas, kuriame yra tik pagarba vyrui plius vis augantis pasišlykštėjimas. Čia aš turiu pasiduoti. Būna ir taip.
Kas laukia šios santuokos? Senėjimas ne kartu. Senas žmogus sensta sparčiau už jauną žmoną. Ji iš vis ne sensta, o bręsta ir tampa vis labiau ir labiau užbaigta asmenybe. Jos lytinis patrauklumas ir žavesys nebesklinda į visas puses. Jis tampa labiau koncentruotas: moteris ima jausti, kaip galima savo seksualumu naudotis. Jos šūviai tampa taiklesni. Ji ima suprasti, ko nori lovoje ir gyvenime. Į ką tai veda?
Jeigu ji pareiškia, kad dabar jos poreikiai pagaliau jai pačiai paaiškėjo, ir tie poreikiai nesusiję su savo vyru... Tuomet atsiranda tai, ko jai reikia: jaunas patrauklus vyras ( libido sklinda į visas puses) arba dar žavingesnė kito pagyvenusio vyro asmenybė. Tėvelis – mokytojas - meilužis tampa nebe tiek reikalingas. Arba reikalingas kitas mokytojas...
Gerasis variantas: jeigu ji supranta, kad nori vis dėlto savo senstančio vyro, tai jau jų sąjunga- ilgam ir meilė labai tikra.
O kaip sekasi pagyvenusiai ar brandaus amžiaus moteriai su jaunu vyru? Čia situacija yra kiek kitokia, nei pirmu atveju.
Pirminis impulsas, sklindantis nuo jauno vyro, yra sudėtingesnis, nei jaunos moters atveju. Taip yra todėl, kad brandi moteris atpažįsta jaunuolyje ir sūnų, ir hiperseksualų vyrą. Šį sūnų galima ugdyti taip, kaip negali ugdyti tikro sūnaus. Tikrą sūnų gali mokyti vaikščioti, rengtis, kalbėti ir rašyti. O jauną meilužį galima ugdyti kaip meilužį.
Kuo gi žavi jaunuolį brandaus amžiaus moteris? Ji žavi jį iš dviejų pusių: tuo, kas joje yra patrauklaus ir tuo, ko joje nėra atstumiančio. Patrauklumas šis tikriausiai susijęs su brandžiu brandžios moters seksualumu. Pamenate „biologines žirklės?“ Moters seksualumas su amžiumi nemažėja, kaip vyro, o auga. Jauno vyro seksualinis apetitas kaip tik yra didesnis, nei pagyvenusio. Todėl tokia pora neretai turi panašius seksualinius poreikius ir puikų seksualinį gyvenimą.
Šis variantas, tarp kitko, yra aprašytas Žan Žako Ruso „Išpažintyje“. Moteris įneša į šiuos santykius švelnumo, motiniškumo, rūpesčio. Ji gali tapti savotiška sekso mokytoja nepatyrusiam vyrui. Ji gali tapti guodėja, šelpėja ir antra motina jaunam vyrui, kuris jaučiasi nevykėliu...
Neatstumia brandi moteris tuo, kuo atstumia vaikiną jaunos seksualios bendraamžės. Jos atstumia savo egocentrizmu. Savo „kaip tu galėjai taip pasielgti su manimi“. Savo ne visuomet pagrįstomis ambicijomis ir reikalavimais. Savo norais gauti. Kurių natūraliai jaunystėje daugiau, nei galimybė duoti.
Kas atsitinka toliau, kai moteris ima senti, o jaunas vaikinas - bręsti?
Jie išsiskiria. Ne todėl, kad abu labiau to nori. Kartais atsiradus jaunai konkurentei. Kartais - aplinkinių spaudimu („kaip jums ne gėda- ji tau įmotinas tinka“). Kartais tiesiog nebegali duoti viens kitam nieko daugiau.
Moteris ir vyras būna kartu tol, kol dar gali vienas kitą ko nors išmokyti.
O kartais jie vis mokosi. Ir nesiskiria. Niekada. Taip būna, kai jaunas žmogus išmoksta mylėti. Pasitaiko ir tokių jaunų žmonių. O pagyvenusi moteris moka žavėti ir stebinti. Pasitaiko ir tokių moterų. Tuomet jų sąjunga - ilgam. Kol abu gyvi. Galbūt, ir vėliau.
Statistika sako: laimingos santuokos sudaro mažesnę santuokų dalį, ir tarp santuokų, kuriose amžiai labai skiriasi - ypač mažą.Tačiau ką reiškia “laiminga“ santuoka? Ar tai reiškia „stabili“?
Yra tokia nuomonė, kad laimės jausmas būtinai turi būti kuo ilgesnis. Ir kad laimės pagrindas - gyventi kartu su mylimu žmogumi kuo ilgiau. Tuomet ir gali kai ko išmokti. Tuomet tai, kad meilės ryšys nutrūko, tokiam žmogui yra didžiausia nelaimė.
Tačiau yra ir kita nuomonė. Laimė - tai akimirka, kuri ypač ryškiai nušviečia mūsų gyvenimą. Laimė negali būti kasdienė ir monotoniška. Todėl pagal savo prigimtį laimės jausmas - trumpas. Ir laiminga akimirka tam ir nutrūksta, kad neprarastų savo žavesio. Nes tik intensyvios akimirkos kai ko mus iš tikrųjų moko.
Išvada: ir ilgametis gyvenimas su savo bendraamžiu, ir ne toks ilgas gyvenimas su visai kitos kartos atstovu – tai potencialiai laimingos situacijos. Reikia tik nenustoti mokytis...
Olegas Lapinas
