Į lentynas šalia viena kitos draugiškai susėdo ne tik jau dešimtmečius kuriančių Vitos Kiseliūnienės ir Eglės Kvintienės lėlės, bet ir naujokės Indrės Bradauskaitės bei septynerius metus kuriančios Mildos Daubarės kūriniai.
Šešiolika metų kurianti lėles Vita Kiseliūnienė sako pradėjusi nuo paprastų nespalvotų angelų,paskui dariusi fėjas. Pajutusi, kad gali gražiai papuošti, aprengti.
„Vieną lėlę kuriu ilgai. Pirmiausia turiu pamatyti medžiagą ir suprasti, kokios spalvos noriu. Ar vos vos jūros žalsvumo, o gal sudžiūvusių rožės lapelių, ar persikų, kvepiančių rožėmis, vaisiais. Kai pamatau medžiagą, tada įsivaizduoju, ar tai bus kokia dvaro ponia, ar bus fėja. Nes pagal medžiagą iš karto jauti. Jeigu smulkiom gėlytėm, tai ponios niekaip nepadarysi, kad ir skrybėlę uždėjus. Vis tiek ji bus kaimietė”,- pasakojo menininkė, kurios lėlės išsiskyrė ypatingai romantiška aura.
Dar tik pusantrų metų kurianti Indrė Bradauskaitė prisipažino, kad labiausiai mėgsta švelnias lėlės, plazdančias ir lengvas… Anot jos, pirmiausia atsiranda idėja. Paskui mintyse gimsta lėlė, o tada jau prasideda medžiagų paieškos. Lipdyti Indrė pradėjo iš molio, o paskui, pamačiusi galerijoje lėles, ėmė ieškoti savo braižo.
Milda Daubarė sako nežinanti, ar jai iš tiesų išeina padaryti tokias lėles, kokias nori. Tačiau jos visos prasideda nuo jausenos. Nuo to, kaip jautiesi tą dieną, apie ką svajoji. „Čia tokie subtilūs dalykai, kaip ir nesusigalvoji paveikslo, o daugiau jį jauti. Kažkokią spalvą, kažkokią atmosferą, medžiagėlės žiūri, lipdai. Žiūri, ar ji sėdės, ar gulės pasirėmus“,- kūrybinį procesą bandė atpasakoti menininkė.
„Kartą buvo štai taip. Buvo žiema, aš ėjau vos apšviesta siaura senamiesčio gatvele. Iš langų vos sklido šviesa, o aš galvojau, kad taip užeičiau į vidų, o ten lauktų tokia mergaitė su arbata ir būtų taip šilta ir gera, ir visą vakarą būtų tokia atmosfera. Aš taip įsivaizdavau ir visą laiką dariau tokią lėlę kaip tą mergaitę. Ir man atrodo, visada, kai darai, tai bandai pagauti kažkokįį savo svajonės atspindį“.
Lėles Milda kuria jau 7 metus. Pradėjo lipdyti su drauge iš gipso, lipdė angelus. Labai patiko, nes nupiešus akis jie tarsi atgydavo ir bandydavo kažką pasakyti. Kūrėja prisipažino baigianti rengti lėlių gamybos vadovėlį. Ilgą laiką vedusi lėlių gamybos kursus ji pamaniusi, kaip būtų gera, jei šis menas būtų nebrangus ir lengvai prieinamas visiems norintiems.
Nuo ankstyvųjų mokyklos laikų kuriančios Eglės Kvintienės lėlės – tai, anot jos, tokios romantiškos bobutės su paslaptim, ne šiuolaikiškos moteriškės.
„Stengiuosi, kad būtų tokios paslaptingos. Pradedu dėlioti skudurėlius, aprengiu, o paskui darau veidukus ir derinu akių spalvą“,- išduoda kūrybos paslaptis Eglė. Mokykloje siuvusi skudurinukes, dabar daro ir padedama vyro – medinukes, kurias jis išdrožia.
„Nenoriu daryti jų daug, kad tai taptų amatu, visą laiką save stabdau, noriu, kad tai liktų daugiau malonumas man pačiai. Nenoriu fabriko”,- prisipažįsta kurianti trijų vaikų mama ir trijų anūkų močiutė.
Paroda veiks iki birželio 6 d.
