Jis mano vienmetis, kraštietis, taip pat išsiskyręs ir turi vaikų. Tačiau jis gyveno kitame mieste. Viskas prasidėjo nuo ilgo pokalbio ir man pasirodė, kad matau kažką labai savą, artimą, lyg savo atspindį veidrodyje (gal tik norėjau matyti?). Visa vaikystės ir jaunystės patirtis, skyrybų skausmas, pomėgiai, ambicijos atrodė tos pačios. Staiga pajutau lyg su juo būčiau namuose.
Pradėjome susirašinėti, jis rodė iniciatyvą kaip ir aš, tik aš turėjau daug abejonių po sunkių skyrybų, labai buvau atsargi, be to, tuo metu turėjau draugą. Galų gale po trejų mėnesių susitikome. Kaip draugai. Buvo gera kartu. Tada toliau vyko susirašinėjimai, skambučiai ir t.t. Palikau savo draugą, tapau laisva emociškai ir susitikau vėl su juo. Vėl tik kaip draugai. Atrodė, kad esame labai artimi.
Labai sunkiai sau pripažinau, kad kažką jaučiu tam vyrui, nors jis visą laiką rodė savo simpatiją. Tada susitarėme susitikti pas jį. Praleidome savaitgalį. Buvo labai gera, tik lauke tvyrojo baisi seksualinė įtampa, tačiau taip niekam ir nepasiryžome (tiksliau, aš nepasiryžau, o jis ir nespaudė). Galų gale po mėnesio pradėjome draugauti visomis prasmėmis. Man atrodė daug beprasmybės, nes gyvenome skirtinguose miestuose, turėjome savo puikius darbus. Bandžiau (kaip ir jis man atrodė) stengtis nesureikšminti tos draugystės, tiesiog leisti drauge laiką. Bet vis labiau prisirišau. Jis įėjo į mano gyvenimą.
Nejučia ėmiau galvoti apie bendrą ateitį. Bet atrodė, kad jam kažkas yra. Galvojau, gal man paranoja. Jis taip stipriai rūpinosi vaikais, tėvais. Savaitgalį galėdavo ištrūkti tik sekmadienį. Galų gale nutariau išsiaiškinti, kokia mūsų ateitis (po pusmečio artimo bendravimo). Ir tada jis pirmas paklausė, ką darysime, esą jau beveik dvejus metus jis turi merginą, kuri su juo ir gyvena! Prašė atleisti, kad nepasakė iš pradžių. Neva labai norėjo mane pažinti. Su manimi jam labai gera ir t.t.
Aš iš jo supratau, kad pasirinko būti su manimi (gal aš išgirdau tą, ką norėjau girdėti???) tik labai bijojo, kaip mes sutvarkysime tą gyvenimą, nors man nėra tokių jau didelių problemų keltis pas jį. Vėliau ėmė verkšlenti, kad jam labai gaila tos kitos merginos. Nors su ja nemato ateities, ji nėra jam dvasiškai artima, tačiau netekėjusi, irgi mūsų vienmetė (t.y, virš trisdešimties), daug jam padėjo po skyrybų ir t.t., tai jis lyg ir skolingas jai.
Kitą dieną jis norėjo būti su manimi, bet nežinojo kaip jam baigti su praeitimi. Išlydėjau jį užbaigti tos praeities. Jis man liepė laukti, kol jis susitvarkys. Aš kaip ir sutikau, aišku, dar pasiteiravau, ar jis tikras dėl mūsų, tai patvirtino, kad taip. Kitą dieną aš jam paskambinau ir jis vėl verkė, esą jam baisu įskaudinti tą moterį, kad jis pasielgs kaip jo buvusi žmona, t.y. baisiai (o kad mane skaudina, tai gerai).
Tada aš pasakiau, kad jei jis abejoja ir nori iš gailesčio būti su kažkuo, su kuo nėra laimingas, tada aš baigsiu tą istoriją. Tuomet jis pritarė, kad tikrai jis manęs toks neryžtingas nevertas, jis minkštas ir t.t. Aš kažkaip praradau nuoseklumą ir ėmiau jo gailėti, aiškinti kaip aš juo tikiu. Tada jis ėmė maldauti palaukti savaitę ir leisti jam susidėlioti mintis, kad neatrodytų, kad aš jį įkalbėjau rinktis mane ir naują gyvenimą. Kaip suprantu, ta kita moteris visai nieko nežino.
Ar čia manimi nežaidžiama? Gal aš čia tik kaip meilužė? Tik pasilinksminti į šoną? Aš tikrai tikiu, kad galėčiau su juo kažką sukurti drauge, man jis brangus. Aš net pateisinčiau tą delsimą dėl kitos moters (aš pati praeituose santykiuose delsiau vos ne pusę metų, kol baigiau santykius), tačiau toks neryžtingumas mane verčia abejoti ar jis tiki mumis ir ar nėra tik žaidžiama jausmais.
Aš esu apsisprendusi ir neturiu abejonių. Ką galėčiau dar padaryti? Nenoriu jo spausti, bet ar turiu čia kažkokio verdikto laukti, juk jau daugiau kaip metus jis tikrinosi dėl manęs. Ar galiu pasitikėti? Labiausiai bijau, kad jokio jo sprendimo nebus ir aš kažkaip įsivelsiu į tą beprasmį žaidimą.
Pataria psichologė Vaida Platkevičiūtė
Apsisprendimas žlugdo. Nežinau nei kas, nei kada tai pasakė, tačiau kiekvieną kartą, kai turiu ką nors nuspręsti, pajuntu, kokia tai tiesa. Ir nebūtinai tokį sunkumą išgyvename siekdami ką nors įskaudinti ar su kuo nors pažaisti, tačiau atsisakyti kokio nors gėrio, likti ištikimam bent jau savo žodžiams, įsitikinimams ir vertybėms, pasirinkti, žvelgiant į ilgalaikę perspektyvą taip nelengva, jog jei tik yra galimybė nukelti minutę, kada reikės ištarti „taip“ arba „ne“, tai dažniausiai ir darome.
Jūsų nerimas, ar su jumis nežaidžiama, yra labai suprantamas. Tik jums svarbaus žmogaus delsimą ir negalėjimą apsispręsti pavadinčiau noru turėti viską ir naudojimusi tuo, nes kol kas tai įmanoma. Gali būti, jog jums rūpintis vyras nori būti tiek su jumis, tiek išlikti ištikimas kitai duotam žodžiui, neįskaudinti jos ir panašiai.
Net jei jis tikrino, ar esate jam tinkama ištisus metus, apsisprendimo akivaizdoje tai išgaruoja, nesvarbu, tarp ko jis turi pasirinkti. Ir dėl to labai natūralu, jog žmogus prašo laiko, bando jį tempti, ieškoti trečių galimybių ar naujų argumentų už ir prieš. Taigi galvoti apie tai, ką daro jis, sunkiai galime ir tai vargu ar pakoreguos situaciją.
Kur kas svarbiau, kaip su tuo gyvenate jūs? Ko jūs tikitės, laukiate, norite? Rašėte, kad išgyvenamas ryšys jums yra svarbus, tuomet kiek galite laukti sprendimo ar ką galite padaryti, kad jis būtų palankus jums? Kur kas svarbiau suvokti savo ribas, nei ko nors tikėtis iš kito asmens. Nes greičiausiai jo atsakymas bus likus kelioms minutėms iki lemtingos valandos, kuomet sprendimą jau priimsite jūs.
Kaip jau minėjau, apsispręsti yra sunku, ypatingai, kai reikia rinktis žmones. Ne vienas, ypatingai vyriškos lyties atstovas, to pasirinkimo taip ir nepadaro, jei jo iš to nepareikalauja. Taigi klausimas: koks yra jūsų apsisprendimas: laukti ar ne? Kiek laukti?
Atsakius sau į šiuos klausimus, svarbu informuoti ir mylimą žmogų. Net jei nesinori jo spausti, ar gaila, svarbu įvardinti, kas su jumis vyksta ir ko jūs laukiate. Kita vertus, vadinkite situacijas tikraisiais jų vardais. Jei pasidavėte gailesčiui, vadinasi, gailitės. Jei nenorite spausti, vadinasi, nespaudžiate, tačiau tai nereiškia, jog kitas dėl to jums turi duoti aiškų atsakymą. Greičiausiai jis naudosis ta proga ir lauks, kol jūs paprašysite jo ir būtent jo. Ir kai niekas kitas jums nebebus svarbu.
Tik nereikėtų pamiršti, jog pasirinkimas gali būti ir ne jūsų naudai. Greičiausiai iš čia ir kyla noras nespausti, gailėtis ir duoti laiko ne tik jam, bet ir sau. Tai neretai ir paskatina įsitraukti į pažadų ir laukimo voratinklį.
Drąsos jums.
Vaida
Turite problemą, kuri neduoda Jums ramybės? Rašykite psichologui@delfi.lt. Atsakymai publikuojami DELFI Gyvenime (psichologai neatsakinėja asmeniškai).
