Kas gi skatina gamintojus tobulinti šias technologijas? Visų pirma – saugumas. Dėl vairuotojų neapdairumo ar reakcijos stokos sukeliama nepalyginamai daugiau avarijų, nei dėl techninio paties automobilio gedimo. Vadinasi, reikia stengtis eliminuoti „žmogiškąjį faktorių“. Štai tam idealiai tinka autopilotinės automobilio valdymo sistemos.
Nors serijiniuose vidutinės klasės automobiliuose tokie sprendimai dar nėra labai populiarūs tiek dėl didelės kainos, tiek ir dėl technologinių trūkumų, tačiau vienokių ar kitokių inžinerinių laimėjimų pasiekiama nuolat. Štai naujuose „Volvo“ modeliuose nuo 2010 m. bus montuojamos saugos sistemos, kurios pastebės prieš automobilį staigiai išnirusį pėsčiąjį ir operatyviai imsis priemonių išvengiant galimo susidūrimo – automobilio greitis ims automatiškai lėtėti, o jei to bus mažai, sustos iš viso. Arba štai transporto priemonių „Internetas“ galėtų pranešti apie kitų automobilių planuojamus manevrus, kurie galėtų įtakoti jūsų saugumą. Žinoma, tai kol kas tik koncepcija.
Į priekį žengia ir tikrų autopilotų technologijos – pavyzdžiui jau išbandyta sistema, kuri pati sugeba stovėjimo aikštelėje pastatyti automobilį be tiesioginės vairuotojo pagalbos.
Vairuoti mėgstantiems žmonėms tokios technologijos tikriausiai nekelia susižavėjimo, nes taip iš jų „atimamas“ vairavimo malonumas ir pilnos kontrolės galimybė. Tačiau gamintojams rūpi ne tik tokie "prisiekę" automobilininkai, bet ir sparčiai didėjantis senesnių vairuotojų kiekis. Sveikam, nors ir pagyvenusiam žmogui uždrausti vairavimo negalima, tačiau kai kurie jų refleksai bėgant metams silpnėja ir tampa sudėtinga susiorientuoti stambiose sankryžose ar judriose gatvėse. Autopilotų sistemos galėtų pagelbėti tokiems vairuotojams.
Nors tikrieji autopilotai vis dar kūrimo ir tobulinimo fazėje, tačiau kai kurie sprendimai jau prieinami senokai. Pavyzdžiui, pirmieji adaptyvūs tempomatai, kurie galėjo palaikyti saugų atstumą iki priekyje važiuojančio automobilio, pasirodė dar 1999 m. Tuomet septintosios kartos S klasės „Mercedes-Benz“ modelis buvo komplektuojamas su Vokietijos bendrovės „A.D.C.“ sukurta sistema, kuri sujungė tempomatą su radaru. Maždaug po pusmečio 7 serijos BMW debiutavo analogiška „Robert Bosch“ sistema.
Vis dėl to, saugaus atstumo ir greičio palaikymo sistemos populiarėjo labai lėtai. Tai nulėmė įvairios priežastys. Pirmiausia, tempomatų kainos svyruoja apie kelis tūkstančius eurų – tai vis dar pakankamai brangus techninis sprendimas. Be to, padidinti šių sistemų patikimumą reiktų montuoti infraraudonųjų spindulių bei paprastas vaizdo kameras, nes iki šiol ant kelio numesta alaus skardinė įprastinio tempomato radaro galėjo būti užfiksuota kaip pavojinga kliūtis.
Yra ir teisinių problemų - 1968 m. priimta Vienos konvencija draudžia bet kokioms automatinėms sistemoms perimti iš vairuotojo automobilio valdymą. Tad gamintojų greičio valdymo sistemos galėdavo tik įspėti vairuotoją apie artėjančią kliūtį arba švelniai sumažinti greitį. Tačiau po truputi teisinė bazė atnaujinama ir jau į kelius išrieda automobiliai su automatine greičio kontrole, kuri ne tik pajėgi visiškai sustabdyti automobilį, bet ir savarankiškai pradėti judėjimą. Tiesa, kol kas vairuotojui prarasti budrumo negalima – tokios sistemos kol kas neatskiria pakelėje numestos skardinės nuo žmogaus dydžio kliūties, tad abiem atvejais stabdžiai nesuveikia.
