Jautrus žiedinių pumpurų miegas
Sodo augalai bunda ankstyvą pavasarį, t. y. nuo ramybės periodo pabaigos iki vegetacijos pradžios. Brinksta ir sprogsta pumpurai, tačiau būtent tokiu metu jie yra neatsparūs žemai temperatūrai.
Dažniausiai nukenčia žiediniai pumpurai, tačiau nuo retkarčiais atslenkančių stipresnių šalnų gali sunykti ir lapų pumpurai. Labai dažnai nušąla persikai ir abrikosai, rečiau trešnės ir kriaušės, o rečiausiai – obelys.
Žiediniai pumpurai jautrūs dėl to, kad „neužmiega“ taip giliai kaip kiti augalų organai. Juk atskiros žiedų dalys formuojasi beveik visą žiemą, kai tik šiek tiek atšyla. Labiausiai šalčio bijo piestelės. Būtent jos dažniausiai ir žūva.
Kaulavaisiai vegetaciją pradeda anksčiau nei sėklavaisiai. Nukentėję vyšnių, trešnių, slyvų, persikų žiediniai pumpurai paruduoja, anksti nukrenta, o obelų, kriaušių ant šakų kabo ilgiau.
Sodo augalai būna mažiau atsparūs šalčiui, kai žieminės dangos per vėlai nuimamos ir jie nespėja užsigrūdinti.
Nuo šalnų labai nukenčia jauni ūgliai, lapai ir žiedai. Sodo augalai pavasarį intensyviai auga, tačiau praranda atsparumą šalčiui. Per žydėjimą temperatūrai nukritus iki –2–3º C, žūva dauguma žiedų.
Sušalusių vaisių užuomazgų lietus
Vaismedžiai šalnoms jautriausi ne per žydėjimą, o jam baigiantis. Tada greitai žūva visi užsimezgę vaisiai. Šalnos užuomazgas sušaldo visiškai, iš dalies arba pažeidžia jų švelnų paviršių. Nuo nedidelių pažeidimų ant vaisių atsiranda rudų randų. Nušalusios užuomazgos greitai nukrenta. Esančios vaismedžių viršūnėse dažniausiai pradeda kristi pirmos, o ant žemesnių šakų dar kurį laiką kabo.
Didelės pavasarinės šalnos nušaldo ne tik žiedus ir vaisių užuomazgas, bet ir vos išsiskleidusius lapus, ūglius ar jų viršūnes. Pažeisti lapai būna maži, neišsivystę, susiraukšlėję ir banguoti.
Norint sumažinti šalnų daromą žalą, soduose patartina auginti vėliau žydinčių veislių vaismedžius ir vaiskrūmius. Ateityje selekcininkai turėtų išvesti daugiau tokių augalų, nes jų rinkoje dar yra labai mažai.
Paprasčiausias apsaugos būdas – vaismedžių sodinimas namo ar kito pastato pavėsyje, kur nėra saulės. Žinoma, dėl to vegetacija (skleidžiasi lapai ir žiedai) prasideda vėliau, bet taip apsaugosime juos nuo šalnų.
Tinkamai pasodinsi – gausesnio derliaus sulauksi
Kuo šalnos tęsiasi ilgiau, tuo daugiau žalos pridaro. Nuo jų apsaugoti vaismedžius labai sudėtinga. Rekomenduojami keli būdai, tačiau beveik visi – mažai veiksmingi. Paprasčiausia sodą nuo šalčio apsaugoti dūmais ir vandens garais, deginant įvairias nereikalingas medžiagas, sukauptas per sezoną. Jie neleidžia greitai išsisklaidyti šilumai. Sode dūmai temperatūrą galima pakelti 1–2º C. Orą galima šildyti ir nešiojamaisiais šildytuvais, tačiau šis apsaugos būdas kainuoja gana brangiai.
Pastebėta, kad žemesnėse vietose pasodinti vaismedžiai labiau nukenčia nuo pavasarinių šalnų, nei augantys aukščiau. Būtent todėl subręsta daug mažesnis derlius. Jei savo sode norite auginti lepesnių veislių augalus, jiems reikės parinkti aukštesnes ir nuo vėjų apsaugotas vietas.
Braškynai po balta paklode
Atėjus pavasariui, didžiausias braškininkų siaubas taip pat yra pavasarinės šalnos. Praeitais metais kai kurie augintojai prarado daugiau kaip pusę derliaus, nes nušalo augalų žiedai. Pasisekė tiems, kurie suspėjo jas pridengti agroplėvele. Įspūdingas vaizdas – didžiuliai plotai po balta paklode.
Braškes dengti galima net kovo pradžioje, kai tik nutirpsta sniegas. Negalime paankstinti šio darbo, nes paskatinsime vegetaciją. Jeigu apklosime anksti ir naktį bus didelė šalna, braškės sušals ir po agroplėvele. Dviguba danga apsaugo net nuo –5º C šalčio. Braškės, uždengtos polietileno plėvele, sunkiau kvėpuoja. Jų atidengti kasdien nebūtina. Tai padaroma tada, kai pavojus praeina.
Deja, šis apsaugos būdas sukelia ir neigiamų pasekmių. Braškės pasidaro lepios ir trapios. Dieną jas reikia atidengus grūdinti, be to šiuo paros laiku skraido bitės ir kiti apdulkintojai. Jei braškių neatidengsime, prie jų lapelių negalėsime net prisiliesti – kekės nulūš.
Persikų silpnybė – lepūs žiedai
Atsparių veislių persikai žiemą ištveria iki 30o C šaltį. Ypač šaltose vietovėse (Utenoje, Varėnoje) jų vainikus galima storai apsukti agroplėvele. Tai tikrai padeda. Žiedpumpuriai paprastai nušąla –5–6o C temperatūroje, išsiskleidę žiedai – –3–4o C, o vaisių užuomazgos bijo net 2–3o C. Tačiau persikai yra labai gajūs, išleidžia daug vilkūglių, todėl net stipriai apšalę greitai atželia ir po 2–3 metų vėl dera.
Šie vaismedžiai pražysta vėliau negu abrikosai, žydi 5–15 dienų ir ilgiau. Jiems užtenka trumpo poilsio periodo, žiediniai pumpurai labai greitai vystosi. Tad didžiausia nelaimė – nuolat nušąlantys žiediniai pumpurai ir žiedai, nes šalnų pasitaiko net birželio pradžioje. Žiedai savidulkiai, todėl net 20–40 proc. jų virsta užuomazgomis.
