Lemtinga klaida
Šią tiesą dainininkės kelią pasirinkusi mergina pajuto pirmosiomis savo gyvenimo dienomis. Vaida gimė neišnešiota, septynių mėnesių ir svėrė tik 930 gramų. Trapi it kalėdinės eglutės žaisliukas mergytė, stoviniavusi ant mirties slenksčio, buvo patalpinta į inkubatorių, kuriame turėjo priaugti svorio, sustiprėti, kad galėtų visomis jėgomis kabintis į gyvenimą.
Pastangų Vaidutei reikėjo labai daug, nes būnant stikliniame namelyje medicinos seselė perdozavo deguonies. Per didelis jo kiekis iš mergaitės visam laikui atėmė akių šviesą. Buvo besiglemžiantis ir mamos meilę, buvimo artimų žmonių, namų aplinkoje jausmą.
Bet minėtų gyvenimo komponentų stoką Vaida pajuto, kai ji, aštuonmetė, iš Luokės (Telšių r.) buvo išvežta mokytis į Kauno aklųjų ir silpnaregių ugdymo centrą. Mokslų čia nebaigė, nes, jos žodžiais, labai trūko namų. Kiekvieną pirmadienį atvežama, penktadienį pasiimama mergaitė ko tik nedarydavo, siekdama sunegaluoti: valgydavo pieštukų drožles, gerdavo antibiotikus, pažastis trindavo druska, laižydavo stogo varveklius – kad tik sukiltų temperatūra ir sirgti važiuotų į gimtuosius namus.
Keletą metų mergaitę vedžiodama pas gydytojus, kurie nerasdavo jokios ligos, mama iš vienos medikės išgirdo patarimą – pasiimti vaiką iš Kauno, antraip nesiliaujantys pamokų praleidinėjimai, nepatogumai nesibaigs ir visus dar ilgai kankins.
Luokės vidurinės mokyklos direktorei geranoriškai sutikus pabandyti leisti su sveikais vaikais mokyti neregę, Vaida grįžo į aštuntokų būrį.
Velniškų pastangų reikalavusi adaptacija
Pritapti ir susirasti draugų nuoširdžiai bendraujančiai Vaidai nebuvo sunku. Daugiausia sunkumų kėlė susitaikymas su likimu ir negalia. Žvelgiant realybei į veidą, skaudžiausiai verkta paauglystės metais.
„Tuomet begalę kartų skambindavau į psichologines linijas. Visi jų darbuotojai mane pažindavo vos spėjus pasisveikinti“, – skaudžiais prisiminimais dalijosi jautrios širdies mergina, sudėtingomis gyvenimo akimirkomis labiausiai norėdavusi išsikalbėti ir būti išgirsta.
Daug sunkumų užsisklęsti nenorinti mergina patyrė pradėjusi savarankišką gyvenimą Šiauliuose.
„Pirmus mėnesius žliumbiau. Mamos, kuri namuose vis palepindavo, daug ką padarydavo už mane, nebebuvo. Viską reikėjo atlikti pačiai, o kiekvienas, iš pažiūros net menkiausias darbas reikalavo titaniškų pastangų“, – pro plyšelį į savo gyvenimą įsileisdama kalbėjo regėjimo negalią turinti Vaida ir atviravo, kad ilgai vietoj arbatos gėrusi sultis, nes bijojo nusiplikyti karštu vandeniu.
Mokytis paprasčiausių buities darbų solistės duoną krimsti pasirinkusiai merginai labai padėjo draugai. Atėję į svečius nesiskubindavo, taip kaip dabar, patys užsiplikyti kavos. Stovėdami šalia virtuvėje, jie kantriai laukdavo, kol tai padarys pati šeimininkė.
Jos teigimu, orientuotis ir surasti namuose reikiamą daiktą padeda ideali tvarka ir tai, jog daiktai visuomet yra savo vietoje. Kalbėdama, kaip juokaujama, „apie ūkį ir bites“, Vaida prisiminė praėjusių metų įvykį, kai staiga sustreikavo tualeto vandens bakelis. Išsigandusi, kad nebūtų užlieti kaimynai, Vaida šeštą ryto paskambino tėvams, dar keliems draugams, kurių prašė nedelsiant pašalinti tariamai didelį gedimą.
„Visi suvažiavo, smagiai pasijuokė, kad iš musės padariau dramblį. Ateityje, jei kas atsitiks, pagalbos nebeprašysiu Luokėje. Skambinsiu draugams, gyvenantiems Šiauliuose“, – išmoktą pamoką dėstė savarankiškai gyvenanti neregė.
Kasdieniame gyvenime ji neišsiverčia be drauge tapusios Dalios Talkačiovos, kuri dirba mokytojos padėjėja ir dėstytojų skirtas užduotis pritaiko Vaidai. Jauna moteris nuskenuoja ir įriša knygas, įrašo plokšteles, padiktuoja, ką Vaida turi užsirašyti, lydi į pamokas. Rugsėjį, kai mergina dar neturėjo padėjėjos, kuri tris kartus per savaitę padėtų nueiti į sporto klubą, Dalia atlikdavo ir šį darbą. Beje, ji Vaidai padėjo išsirinkti žmogų minėtai pareigybei.
„Buvom net praradusios viltį, nes visos būsimos pagalbininkės norėdavo tik nulydėti ir parlydėti. O Vaidai reikia ir į parduotuvę nueiti, pagelbėti nenumatytoje situacijoje“, – pasakojo kone kasdien tarp dėstytojų ir Vaidos tarpininkaujanti Dalia.
Šiaulių konservatorijos dainavimo specialybės 12 klasės mokinė Vaida Butautaitė džiaugėsi, jog dėstytojui Rimantui Abukevičiui nereikia pagalbos iš šalies jos žinioms patikrinti. Mat jis praėjusią vasarą išmoko Brailio raštą ir geba perskaityti savo mokinės rašto darbus. Kitiems dėstytojams mergina išmoktas pamokas atsakinėja žodžiu, žinias pateikia kompiuteriu.
Nedainuojančios savęs nebeįsivaizduoja
Šiaulių konservatorijoje Vaidutė leidžia paskutiniąsias dienas. Netrukus baigiamuosius egzaminus laikysianti mergina atviravo, kad vokalo studijas norėtų tęsti Muzikos akademijoje. „Siekiu tobulumo, noriu dainuoti gerai ir daug, – pasirinkimą motyvavo abiturientė. – Prieš solinį koncertą parašiau rašinėlį, kuriame bandžiau sau ir kitiems pasakyti, kas yra muzika. Man ji – viskas. Be jos negalėčiau gyventi.“
Į džiaugsmą, gyvenimo pilnatvę teikiantį garsų pasaulį Vaida panėrė vos pradėjusi vaikščioti. Tiflopedagogės patarta, mama trejų metukų mergaitę nuvedė į Luokės muzikos mokyklą. Su muzika bičiuliavosi ir mokydamasi Kauno aklųjų ir silpnaregių ugdymo centre. Čia ji mokėsi groti kanklėmis. Tiesa, į pamokas iš pradžių eidavo nenoriai, ne kartą nuo mokytojos slėpėsi, kol galiausiai pati atėjo ir paprašė papildomų pamokų.
Teatrą, knygas mėgstančiai pradedančiajai solistei, dainavusiai tarptautiniame vaikų kūrybos festivalyje „Žingsnis suartėti“, kuriame pasirodė daugiau kaip 400 dainininkų iš viso pasaulio, respublikiniame solistų ir vokalinių ansamblių konkurse „Sidabriniai balsai“, tarptautiniame konkurse „Muzika be sienų“, arčiausiai širdies laiko išbandyti kūriniai ir klasikiniai autoriai: V. A. Mocartas, G. F. Hendelis, Dž. Pučinis, F. Šopenas.
Dažną sekmadienį su ateitininkais praleidžianti Vaida labai mėgsta atlikti ir šiuolaikines religines giesmes. „Tai muzika, kuri nepriimtina daugumai, – apibendrindama ir nuogąstaudama dėl ateities kalbėjo aplodismentus ne kartą girdėjusi solistė. – Galbūt kada nors turėsiu taikytis prie klausytojų ir atlikti masinei publikai patinkančias dainas, tačiau dabar dainuoju tik tai, kas man miela, džiugina, nuteikia spalvotam gyvenimui, kurį jaučiu ir matau širdimi“, – sakė Vaida Butautaitė.
