Apie pirmuosius jos žingsnius kalbėjomės su gydytoja ginekologe Banga Kulikauskaite. Nors jie patys netvirčiausi, šiuo atveju yra bene svarbiausi kuriant gilų motinos ir vaiko ryšį.
Pastaruoju metu vis garsiau kalbama apie gimdymą namuose. Ar priimti vaikelį ne ligoninėje yra pakankamai saugu?
Dėl nesutvarkytos įstatyminės bazės Lietuvoje gydytojams apskritai neišduodamos licencijos, leidžiančios gimdymą priimti namuose, todėl šiuo klausimu ne itin ir galime kalbėti. Daugelyje šalių tai seniai yra moters pasirinkimo teisė. Pavyzdžiui, Olandijoje namuose gimdo iki dvidešimt penkių procentų moterų. Netgi stebimasi, kai jauna sveika moteris vyksta gimdyti į ligoninę. Visur šis pasirinkimas galimas, išskyrus posovietines šalis. Tai ne medicininis, o teisinis klausimas. Labai dažnai klausiama, ar tai nepavojinga. Tačiau mes kalbame apie šiuolaikinę akušerinę priežiūrą, bet ne grįžimą į šimtmečio senumo laiką.
Gal gimdydamos namuose moterys psichologiškai jaučiasi geriau?
Galbūt viena geriau jaučiasi apsupta moderniausios aparatūros ir aukščiausios kvalifikacijos gydytojų, kita – kaip tik privačioje aplinkoje. Gimdymas yra labai intymus aktas. Tai meilės aktas. Gimdant galima patirti ne mažesnį malonumą, negu mylintis su vyru, bet ar mes, gydytojai, tam netrukdome? Svetimomis sienomis, daugybe žmonių, kurie nuolatos vaikšto ir kalbina, ryškiomis šviesomis, kai neleidžiame moteriai susikaupti, įsigilinti į save ir būti dviese su vyru.
Kalbėdama apie motinystę, nenorėčiau sureikšminti vien tik gimdymo namuose. Jis tikrai nėra šventesnis ar svarbesnis negu gimdymas ligoninėje. Gimdymas, ypač pirmasis, visada yra didžiulis virsmas moters gyvenime tiek fizine, tiek dvasine prasme. Sėkmingai motinystei labai svarbu nebijoti šio virsmo, suprasti jo grožį ir prasmę. Nebijoti pereiti iš gyvenimo sau į gyvenimą kitam.
Ar motinystė bus sėkminga, priklauso ne tik nuo medikų. Žinoma, jie gali daug prisidėti, pavyzdžiui, neatitraukdami vaikelio nuo motinos. Visas naujagimio apžiūras, tyrimus puikiai galima atlikti vaikeliui gulint ant motinos krūtinės. Tada jam net mažiau skauda. Kuo daugiau sudaroma sąlygų mamai būti su vaikeliu nuo pirmųjų minučių, tuo jis ir fiziškai sveikesnis, ir dvasiškai saugesnis, o motinai psichologiškai lengviau būti motina.
Pirmas dienas praleidus atskirai nuo vaikelio daug sunkiau užmegzti glaudų ir pasiaukojamą ryšį. Pastebėta, kad akušerijos stacionaruose ėmus guldyti ką tik gimusius vaikelius mamai ant krūtinės, sumažėjo paliktų vaikų. Mat nepaprastai svarbu, kad mama ir kūdikis kuo anksčiau pajustų, kaip jie liečiasi vienas prie kito oda.
Gydytojai turėtų galvoti ne tik apie sveiką naujagimį, bet ir apie jo ir mamos tarpusavio ryšio išsaugojimą. Juk tai padaryti nesunku, tam nereikia jokių investicijų, jokių aparatų, tik suvokti, koks tas ryšys svarbus visam tolesniam mažo žmogučio gyvenimui. Reikia tik medikų supratimo, pagarbos bei palaikymo. Juk nieko nekainuoja paimti tą vaikelį ir kuo greičiau jį grąžinti motinai. Užuot guldžius jį į lovytę, ėjus išgerti kavos ir tik tada nunešus motinai.
Ar mamos gali prašyti, kad nuo pat pirmųjų akimirkų jų neatskirtų nuo vaikelio?
Taip, gali, bet labai dažnai atsimuša į abejingumo sieną. Psichologų teigimu, naujagimis patiria stresą net nuneštas toliau kaip virkštelės atstumu. Jau tada jis pasijunta nesaugus šiame pasaulyje. O juk žinome, kad visas nesaugumas anksčiau ar vėliau virsta agresija – prieš save, prieš kitą. Buvo ir džiugu, ir liūdna girdėti, kaip vienoje konferencijoje didelės Ispanijos ligoninės gydytojas gyrėsi, kad, gerindami akušerinę pagalbą, jie nuo praėjusių metų nebeatskiria naujagimių nuo motinų. O iki tol jiems tai buvo įprasta praktika.
Mes norime, kad motinos mylėtų savo vaikus, bet kaip tai joms daryti, kai gimdymo skyriuje jos atskiriamos nuo savo naujagimio? Pasak psichologų, saugus prisirišimas prie motinos yra būtina sveiko psichologinio vystymosi stadija. Pirmus trejus metus vaikui būtina turėti tą prieraišų ryšį, kurio negali patenkinti auklė. Kiek jis jausis saugus šalia motinos, tiek vėliau, užaugęs bus tvirtas, savarankiškas ir aukosis dėl kitų.
Šiandien įprasta derinti motinystę ir karjerą. Ar darbas iki paskutiniųjų nėštumo mėnesių netrukdo pasirengti motinystei?
Ne veltui nėštumo hormonai šiek tiek slopina intelektinę moters veiklą. Tai kartais šokiruoja itin organizuotas moteris – jos šio to nebeprisimena. Tikriausiai tai tam tikras būdas sustabdyti dideles veiklūnes. Nesakau, kad reikia apsigyventi miške, vienkiemyje, užsidaryti nuo pasaulio. Galima naudotis gražiosiomis jo pusėmis: bendrauti, būti naudingai, daryti karjerą, bet nepamiršti bent valandą per dieną skirti pilve esančiam vaikeliui. Tai nėra tik pilvas, tai yra žmogutis, kuris stebi ir trokšta dėmesio sau.
Man, kaip gydytojai ir kaip motinai, buvo labai sunku priprasti vaikelį, dar esantį gimdoje, vadinti vaisiumi. Kai kurie gydytojai stebisi, kad šiandien vis dar atsiranda moterų, galinčių į dar negimusį vaikelį kreiptis kaip į asmenį. Nuostabu, kad yra motinų ir tėvelių, kurie grįžę iš darbo pasisveikina su vaikeliu ir pasakoja jam įdomias istorijas, klausia, kaip jam sekasi. Iš tiesų auklėjimas prasideda dar iki vaikelio gimimo.
Vaikas viską išgyvena mamos akimis. Labai išgyvena jos emocijas, ypač stiprias. Dėl to nėščiosios turėtų laikytis emocijų dietos: vengti pykčio, nuoskaudos, agresyvumo. Vaikas viską perima, todėl nėštumas yra didžiausia galimybė išmokyti jį svarbiausių gyvenimo pamokų: kaip atleisti, kaip mylėti, kaip nesupykti sunkioje situacijoje. Tai didžiausias pasirengimas motinystei. Vaikai auklėjami tik pavyzdžiu. Tai suvokdamos visos tautos turėjo išmintingų patarimų nėščioms moterims. Su jomis nebuvo galima pyktis, joms stengdavosi nerodyti agresyvių vaizdų, sakyti blogų naujienų.
Vienas muzikantas gražiai pajuokavo: jeigu jūsų nėštumui jau trys mėnesiai ir dar neklausėte Mocarto, jūs jau pavėlavote auklėti vaiką. Nėštumo metu svarbią vietą užima rankdarbiai – juos dirbant kuriamas grožis, o jis juk taurina sielą. Puiku, kai mamos randa laiko išsiuvinėti vaikelio marškinukus, juos sušildyti savo rankomis ir mintimis apie vaikelį. Rankdarbiai yra didžiulė psichoterapija kiekvienai moteriai. Jais galima išgydyti įvairias savo žaizdas, numalšinti sielvartą, įkūnyti savo meilę.
Džiaugiuosi, kad kuriasi nėščiųjų grupės, kuriose susirinkusios besilaukiančios mamos gali kartu siuvinėti, padainuoti, piešti, išsikalbėti. Šiandien, kai pasaulis toks nedėmesingas motinoms, tokios tarpusavio pagalbos grupės yra labai svarbios nėščiosioms, leidžia pasijusti mamomis dar nėštumo metu. Būtų labai šaunu, kad prie to prisidėtų ir profesionalai, atsirastų daugiau šiltų akušerių, buriančių mamas.
Nuo kokio amžiaus vaikas pradeda jausti mamos žodžius, prisilietimus, jos emocijas?
Perinatalinės psichologijos, nagrinėjančios negimusios vaikelio psichinį gyvenimą, specialistai teigia, kad įvairiomis psichologijos technikomis galima ištraukti iš žmogaus pasąmonės tai, kas jam nutiko, kai jis buvo aštuonių savaičių vaisius motinos įsčiose.
Mes nežinome, kur yra žmogaus atmintis. Ar tikrai ji yra tik tam tikruose smegenų vingiuose, ar tai yra dar subtilesnė substancija, ir dėl to įmanoma viską atsiminti nuo pradėjimo momento? Taigi motinos emocijas vaikas jaučia nuo pat pradėjimo momento. Lygiai taip pat ir tėčio, jis vaikui ne mažiau svarbus negu mama. Aišku, tėtis daugiausia vaiko gyvenimui daro įtaką per mamos emocijas – kiek jis palaiko mamą, kiek yra šalia.
Man asmeniškai visiškai nesuprantama, kodėl dar abejojama, kad vaikas nuo pat pradėjimo yra vaikas. Juk žmonės pradeda tik žmones, nieko daugiau. Kai moteris sužino, kad laukiasi, jau tada plaka vaikelio širdelė – esminis žmogaus simbolis. Pas mus iki dvylikos savaičių nėštumo nutraukimas nelaikomas žmogžudyste. Amerikoje ilgai buvo sakoma, kad iki šešių ar septynių nėštumo mėnesių vaisius nėra žmogus. Šiandien visuomenė, leisdama nutraukti nėštumą, praranda be galo daug. Kaip galima reikalauti pagarbos vaikui, jeigu jis iki tam tikro amžiaus nelaikomas žmogumi? Kaip galima reikalauti, kad vaikai nebūtų mušami, paliekami, jeigu iki tam tikro amžiaus jie neturi jokių teisių, net teisės gyventi? Labai dažnai dalis moterų teigia, kad abortų draudimas pažeistų jų teises.
Moteris visada turi teisę pasirinkti. Tačiau tai daryti reikėtų prieš pradedant vaikelį, o ne tada, kai jis jau yra. Jeigu ji nenori jo turėti, žino, ką daryti, kad vaisius neužsimegztų. Arba turime priimti absoliučią pagarbą gyvybei, arba, priimdami įvairias išimtis, elgiamės visiškai nepagarbiai. Juk tokiu atveju galima pateisinti ir eutanaziją. Tada atsikratykime visų, kurie apsunkina gyvenimą ir trukdo gyventi tik sau: senyvų tėvų, kitų senų žmonių, žmonių su negalia. Juk galima sakyti, kad jie, kaip ir netikėtai užsimezgęs vaisius, pažeidžia teisę gyventi patogiai.
Kiekvienai moteriai jos motinystė – tai kunigystė. Tai jos pašaukimas, gyvenimo sakramentas. Kaip pasauliui reikia šventų kunigų, taip jam reikia ir šventų motinų. Kad būtų iš tiesų geras ir atsidavęs, galintis save visą atiduoti žmonėms, kunigas paaukoja didžiulę savo gyvenimo dalį. Motinai taip pat tenka nemažai paaukoti ant motinystės altoriaus. Jai taip pat reikalingos ir iniciatyvos, ir pripažinimas, ir pagarba einant savo pašaukimo keliu.
Jeigu šiandien moteris, jauna ir išsilavinusi, TIK augina keturis vaikučius, žmonės stebisi ir laiko jos gyvenimą nepasisekusiu. Bet ji juk kuria tų keturių žmonių gyvenimo pagrindus, tai yra didžiausia pagarbos verta moters karjera. Juk tikrai nevertintume kunigo, kuriančio verslą ir neturinčio laiko savo parapijiečiams. Iš jo norime visiško atsidavimo ir pasiaukojimo. Kodėl manome, kad tik mamos, darančios karjerą, gali gyventi visavertį gyvenimą?
Labiausiai šiandien trūksta pagarbos. Įstatymai, gerbiantys gyvybę nuo pat jos pradėjimo, būtų vienas didžiausių pagarbos ženklų motinystei, kuri visada buvo ir tebėra sveikos visuomenės kertinis akmuo.
