Žinoma, jei tai įvyks. Bent jau dabar atrodo, kad ritamės vien žemyn, ir kokios nors optimistinės prognozės skambėtų kaip atviras išsityčiojimas iš tikrovės ir eilinio žmogaus gyvenimo. „Tesinė valstybė“ seniai virto fasadine kliše, turinčia pridengti antiteisinę mūsų valstybinių struktūrų prigimtį, kaip ir „demokratija“ skirta tik tam, kad jos priedangoje netrukdomai vyktų klaniniai korupciniai valdžios žaidimai.
Kauno pedofilijos skandalo aplinkybės apnuogino tik pačius paviršutiniškiausius teisėtvarkos išsigimimo bruožus. Tiesa, nenormalu, kad žudikas, užuot kėlęs visuomenei pasibaisėjimą ir teisėto atpildo troškimą, tampa tautos didvyriu, kurio laidotuvės virsta atviru mitingu prieš teisinę mūsų valstybės sistemą. Bet tiesa ir tai, kad teisėsauga šito nusipelnė: nereagavo į Drąsiaus Kedžio (tegu ir išsigalvotus) kaltinimus konkretiems asmenims pedofilija, o galiausiai taip surežisavo „nesmurtinę“ savo „herojaus“ mirtį, kad net menkiausio intelektualinio koeficiento ligoniui tapo aišku, jog garsusis nusikaltėlis D. Kedys yra ne kieno nors kito, o pačios teisėsaugos auka (vien jau pistoleto detalė ko verta! Kuo ir kaip žuvusysis jį atsinešė, jei rankos buvo užimtos degtinės buteliu?).
Bet koks bandymas keisti tvarką teismuose ar prokuratūroje šiandien bet kuriam pasišovėliui tai daryti reikštų galutinę karjeros pabaigą. Ir šitą frazę reikėtų suprasti kaip bandymą teisėsaugą ir teisėsaugininkus, kad ir kokie korumpuoti jie būtų, išteisinti, reabilituoti. Nes bet kokios valstybinės struktūros būklė ir autoritetas pirmiausia priklauso nuo politinės valdžios būklės ir autoriteto. Ir jei šiandien kalbame apie teisėsaugos sistemų degradaciją, pirmiausia turėtume, kas tą degradaciją skatino ir lėmė. Ir eilinį kartą susidursime su politikais.
Ilgametis prokuroras, o dabar advokatas Juozas Gaudutis viename interviu su teisininkui nebūdingu atvirumu sako: „Tarybiniais laikais buvo dvi galimybės prokurorui netekti pareigų – prasigerti arba būti užkluptam su gražia svetima moterimi. /.../ Dabar prokuroro gyvenimas priklauso ne vien nuo to, kaip tu sugebi dirbti, bet ir nuo politinės situacijos bei parankumo politinėms grupuotėms“.
Neatsitiktinai čia nesakoma „partijos“. Sakoma „politinės grupuotės“, nes iš tiesų savo esme, savo siekiais, o ypač intelekto, erudicijos lygiu dabartinės Lietuvos partijos mažai kuo skiriasi nuo verslo interesų ar net kriminalinių grupuočių ir gaujų, pagaliau ir stojama į jas beveik be išimties vien dėl atsiveriančių pasipelnymo ir korupcijos ryšių, o idėjų nešėjai ir skelbėjai, jei ir patenka į valdžią, nebūna apsukriųjų prileidžiami prie jokių finansinių srautų ir svarbios ekonominės informacijos kanalų.
Kiekviena partija atstovauja vis kitų finansinių grupuočių interesus, todėl kiekviena partija į visus svarbesnius postus, taip pat ir teisėsaugos, stengiasi susodinti savus žmones. O kadangi politinė konjunktūra mūsų šalyje kaitaliojasi gerokai dažniau, negu kas ketverius metus, per visus dvidešimt „nepriklausomybės“ metų visos kadencijos neišdirbo nė vienas prokuratūros vadovas. Valdžia ne kuria, o griauna, naikina teisėsaugos sistemą. Naikina ir griauna dar ir ta prasme, kad prokurorus verčia vienytis, konsoliduotis, o kas geriau bendražygius suvienija, jei ne bendra paslaptis, bendras nusikaltimas? Juk jie puikiai mato, kaip vieningai net menkiausio pavojaus atveju laikosi teisėjai, ir jie visada laimi. Net didžiausi kyšininkai, jei jie yra teisėjai, yra apsaugoti savo kolegų ir įstatymų. Tai kuo prokurorai blogesni?
“Kas šiandien teisėtvarkai daro įtaką: politikai, verslininkai ir nusikalstamas pasaulis”, - sako tas pats J.Gaudutis tame pačiame interviu. Politikai – aišku, nes be teisinės priedangos jiems būtų pavojinga sudarinėti visus rizikinguosius sandorius ir su verslininkais, ir su nusikaltėliais. Nors jie ir patys leidžia įstatymus, vis dėlto dėl tų įstatymų kokybės, matyt, abejoja ir jie patys: o jei įstatymo vykdytojai pasirodys kvalifikuoti ir principingi? Verslininkai, jei jiems jau reikia teisėsaugininkų stogo, beveik visiškai sutampa su nusikalstamomis grupuotėmis, ir teisinė apsauga čia vėlgi dažniausiai kuriama per politikus.
Šiandien, kai garsiai kalbama, kad kontrabandos sukrauti milijonai maitina politines partijas, o jų likučiai investuojami į nekilnojamąjį turtą arba verslą, darosi apskritai nebeįmanoma atskirti, kur baigiasi gamyba ir prasideda mafija, kur baigiasi mafija ir prasideda politika, juo labiau, kad šiandien jau net nebeslepiama, kad politiko kėdė tapati pelningo verslo gyslai. Tiesiai šviesiai sakoma: politikos verslas. Ir sakoma pačių politikų.
Ir štai šitokioje sistemoje mes norime profesionalios ir skaidrios teisėsaugos? Nebūkime naivūs. Visose ministerijose, visuose departamentuose, visuose teismuose (tai kodėl išimtis turėtų būti prokurorai?) sukurtos tokios vidinių ryšių struktūros ir tvyro tokia atmosfera, kad tikrai principingas ir bekompromisis pareigūnas bus „suvalgytas“ iš karto. Pačią pirmąją dieną, kai tik prasitars, kad nėra kurčnebylys.