Žodžiu, nejaučiu gyvenimo džiaugsmo... Kažkodėl jaučiuosi nevisavertė, silpna ir nemokanti savim pasirūpinti. Taip aš jaučiuosi, nors tam lyg ir nėra priežasčių. Nieko nesinori keisti ar bandyti, kadangi bijau, kad nepasiseks - išankstinė baimė kažkokia.
Sunkiausia tai, jog nerandu sau patinkančios veiklos, srities, kurioje galėčiau ir norėčiau save realizuoti. Draugų beveik neturiu, nes esu sunkiai bendraujanti, nematau prasmės palaikyti pokalbį šiaip sau, apie orą. Todėl žmonės jei ir susidomi manimi, greitai pamato, kad aš uždara ir palieka ramybėje.
Vienintelis malonumas - knygos. Kai įsijaučiu į kokią gerą istorinę knygą - visas pasaulis išnyksta. Tai - mano vienintelis atsipalaidavimas. Dar pagalvoju apie savęs įprasminimą per vaikus. Bet deja, ir šitai niekaip neišsipildo... Žodžiu, labai liūdna ir neaišku, ką galėčiau pati padaryti, kad būtų nors kiek smagiau ir prasmingiau.
Pataria psichologė Vaida Platkevičiūtė
Išdrįsiu būti kiek nepopuliari ir į jūsų klausimą pažvelgti kaip į jaunos moters klausimą: ką galiu padaryti vertingo šiame gyvenime? Kad ir koks didelis noras būtų suvienodėti vyrams ir moterims, atskiro asmens gyvenimas neretai parodo, jog turime tam tikrus ypatumus, kurių negalime nepaisyti ir į kuriuos esame verčiami atsigręžti. Net jei tai yra nulemta kultūros, išankstinių lūkesčių ir panašiai, moters išsipildymas, jos troškimas yra kiek kitoks nei vyro.
Daug rašėte apie tai, jog niekaip nepavyksta susirasti širdžiai mielos veiklos, kuri leistų pajusti savęs realizavimą, to, ką veikiate prasmingumą ir didesnę naudą nei vienam asmeniui. Ir tik mažas sakinukas buvo apie tai, jog motinystė galėtų būti tai, kas jums padėtų išeiti iš jaučiamos beprasmybės. Ir jis man susisiejo su vienoje knygoje (Linda Jarosch ir Anselm Grun „Karalienė ir laukinė moteris. Būk, kas esi“) perskaitytomis mintimis apie moteriškumą.
Moteris, kaip ir vyras, tik skirtingai, yra visa ko pilna būtybė. Ji savyje turi daugybę norų ir dovanų, kurias siekia atiduoti aplink ją esantiems. Ji pilna troškimo kurti gėrį, grožį. Džiuginti savo artimųjų akis, ausis, nosį, burną, odą. Ji siekia užpildyti savo aplinką maloniais vaizdais, garsais, kvapais, skoniais ir prisilietimais.
Dar moteris yra labai įvairi. Ji gali būti kūrybinga, siekianti teisumo, motiniška, laukinė, namų šeimininkė, aistringa, besijuokianti, kenčianti, dvasinga, gailestinga... Ir visa tai telpa į vieną asmenį. Ir visos tos dalys gali veikti vienu metu. Kuri nors iš jų gali viską užgožti. Arba laukti savo eilės, kol bus išlaisvinta.
Jaučiant, jog kažkas neleidžia džiaugtis šiandiena, labai svarbu ne dar labiau rinktis veiklas, paskęsti skubėjime ir panašiai, o nurimti, sulėtėti ir pažvelgti į save. Į savo mintis, jausmus, savo kūną. Paklausti, ko jūs norite? Ko geidžia jūsų širdis? Kokia moters dalis jumyse neranda išsipildymo ir nekantrauja būti atskleista? Pabandykite "paragauti" tą žodį „moteris“. Pajusti, ką jis jums reiškia, iš ko jis susideda ir ką norėtumėte į jį patalpinti savo gyvenime. Ar mylite save kaip moterį? Ar norite savimi dalintis?
Moters dideli ir reikšmingi darbai padaromi ne tuomet, kai bandome padaryti tai, kas potencialiai atrodo reikšminga ir gali ilgam išlikti pasaulio istorijoje. Jie pirmiausia gimsta širdyje, yra maži kasdieniai darbeliai, reikalaujantys nemažai kantrybės, atsidavimo, pastovumo ir duodantys vos pastebimus vaisius.
Gali būti, jog savo širdies darbų didingumo jūs ir nepamatysite, bet nereiškia, jog jų nebus. O tai mane grąžina prie jūsų trumpo sakinuko apie motinystę, kuri man labiausiai asocijuojasi su davimu ir besąlygiška meile, kalnais švelnumo ir išradingumo. Tai veikla, kuri verčia išmokti reaguoti netikėčiausiose situacijose ir uždeda tokią atsakomybę, kokia gali pasigirti tikrai nedaug darbų, kuriuos nudirbame per gyvenimą.
Tiek iš minėtos knygos, tiek iš kitų patirčių norom nenorom plaukia mintys, jog beveik kiekviena moteris išgyvena laiką, kai jos motiniškoji dalis veržiasi į gyvenimą ir niekas kitas negali jos kompensuoti. Tačiau tai nereiškia, jog moteris negali būti mama, neturėdama savo vaiko. Tai, ką moteris saugo savyje savo vaikams, ji gali dovanoti daugeliui mažutėlių: gyvenančių didesniuose rūpesčiuose, apleistų ar paliktų.
Taigi pabandykite pažvelgti į save kaip į moterį. Galbūt tai jums leis atsakyti sau kokie yra jūsų darbai ir kokie gyvenimo uždaviniai, kurių neįvykdymas neleidžia jums nurimti. Ir dėkui Dievui, kad nerimstate...
Vaida
Rekomenduojama literatūra:
1. Linda Jarosch ir Anselm Grun „Karalienė ir laukinė moteris. Būk, kas esi“, 2006 m.
2. Clarissa Pinkola Estes, Ph.D. „Bėgančios su vilkais“, 2010 m.
Turite problemą, kuri neduoda Jums ramybės? Rašykite psichologui@delfi.lt. Atsakymai publikuojami DELFI Gyvenime (psichologai neatsakinėja asmeniškai).
