Ką galite pasakyti apie tuos, kurie vis dėlto yra už fizines bausmes?
Žmonės, kurie pasisako už fizines bausmes, laikosi tradicinio, tokiomis bausmėmis paremto, požiūrio į auklėjimą. Jie yra už tėvų autoritetą, discipliną ir vaikų paklusnumą, už meilę ir griežtumą auklėjant vaikus.
Prezidentė neseniai pasirašė memorandumą „Vaikystė be patyčių“, įvairių sričių specialistai skaitė paskaitas akcijos „Savaitė be patyčių“ renginiuose. Bet ar visa tai turi prasmę, jei neuždraudžiamos fizinės bausmės, kurios ir prisideda prie to, kad auga agresyvūs, tyčiotis iš kitų linkę mokiniai?
Fizinės bausmės visada pažeidžia vaikų neliečiamumą, rodo nepagarbą jų žmogiškajam orumui, kenkia vaikų savigarbai, slopina jų entuziazmą ir skatina juos maištauti, neklausyti, kerštauti, išlieti pyktį ant silpnesnių. Be to, fizinės bausmės vaikus moko, kad galima mušti mylimus, artimus žmones, jog smurtinis, agresyvus elgesys yra priimtinas, siekiant kitų pagarbos ir pripažinimo. Taip baudžiami vaikai išmoksta agresija ir prievarta pagrįstų bendravimo būdų.
Visuomenės tolerancija smurtui taip pat skatina agresyvumą. Pasaulinės sveikatos organizacijos 2002 m. atlikto tarptautinio tyrimo duomenimis, patyčios Lietuvoje yra labiausiai paplitusios, kelis kartus daugiau nei Švedijoje, Čekijoje, Slovėnijoje. Mūsų tolerancija patyčioms, manyčiau, nesveikai didelė.
Kokias klaidas daro tėvai auklėdami, ką reikėtų daryti, kad vaikas neužaugtų agresyvus?
Bausdami už netinkamą elgesį vaiko nemokome, kaip jis turi elgtis. Taigi reikia ne bausti, o vaikui aiškiai, jo nekritikuojant, pasakyti, ką jaučiate dėl netinkamo jo elgesio. „Aš nerimauju, kai tu vėluoji“, „Aš pykstu, radusi svetainėje paliktus tavo batus“. Vaikui reikia išsakyti savo lūkesčius, pavyzdžiui, „Aš tikiuosi, kad kitą kartą grįši laiku“, „Tikiuosi, kitą kartą daiktus pasidėsi į vietą“. Svarbu vaikui parodyti, kaip jis galėtų pasitaisyti: „Galėtum paskambinti ir perspėti, kad vėluosi“. Suteikite vaikui galimybę rinktis, pavyzdžiui, „Jei perkame šokoladuką, pyragėlio neimame. Ką renkiesi?“ Kartais tenka imtis ir tam tikrų veiksmų. Pavyzdžiui, leisti tik tam tikrą laiką žiūrėti televizorių, drausti žaisti kompiuterinius žaidimus, sumažinti dienpinigius, laikytis kitų bendrų susitarimų, leisti patirti vaikui natūralias ir logines elgesio pasekmes. Svarbu vaikus mokyti spręsti iškylančias problemas.
Kodėl psichologai yra prieš fizines bausmes? Gal silpnas pliaukštelėjimas delnu iš tikrųjų nieko blogo?
Vaikus bausdami fiziškai, suaugusieji parodo savo bejėgiškumą, pripažįsta, kad jie nesugeba paaiškinti vaikui, kodėl ko nors daryti negalima, atskleidžia, kad yra nekompetentingi auklėti vaiko, pakenkia jo gerovei. Fizinės bausmės vienaip ar kitaip paveikia visą vaiko vystymąsi: intelektinį, psichologinį, socialinę adaptaciją. Žiaurios bausmės gali sutrikdyti ir fizinę vaiko sveikatą. Kuo jaunesni mušami, tuo skaudesnės pasekmės ateityje.
Tyrimai rodo, kad suaugusieji, kurie vaikystėje buvo baudžiami fizinėmis bausmėmis, yra kur kas labiau linkę į priklausomybę nuo alkoholio, narkotikų ir kitų psichoaktyvių medžiagų, turi daugiau kitų akivaizdžių elgesio problemų. Fiziškai baudžiami vaikai yra labiau linkę nepasitikėti savimi, dažniau serga depresija, psichosomatinėmis ligomis, o užaugę gauna prastesnį atlyginimą.
Ką patartumėte Seimo nariams, kurie ne kartą svarstys šią problemą?
Kažkodėl nekyla klausimas, kodėl valstybė vairuotojams nurodo, kaip jie turi važiuoti. Visi supranta, kad tokios taisyklės nustatytos pačių eismo dalyvių labui. Valstybė rūpinasi savo piliečių saugumu. Taigi kas trukdo pasirūpinti savo piliečiais peržiūrint ir atnaujinant tradicišką požiūrį į vaikų auklėjimą. Jei kyla diskusijos, vadinasi, joms esame pribrendę. Kita vertus, formuojant vaikų auklėjimo be fizinių bausmių nuostatą svarbu sudaryti sąlygas tėvams mokytis pozityvios tėvystės, alternatyvių fizinėms bausmėms auklėjimo įgūdžių. Kaip tik tam reikėtų valstybės paramos.
