„Dirbu iki 23-24 valandos, kai mokytojavau, sėdėdavau iki pirmos antros nakties. Per dieną dirbu ne mažiau kaip 12-15 val., nesvarbu, yra tam nuotaikos ar ne – prisiverčiu, todėl savo dienotvarkę vadinu kareiviška. Kai turiu daug užsakymų, tenka dirbti iki paryčių – tuomet manęs vienos vyras į miestą neišleidžia: prastai orientuojuosi, kas, kur ir kaip“, – pasakojo J. Imbrasienė. Dešimtoji personalinė jos darbų paroda dabar veikia Kauno tautinės kultūros centre (A. Jakšto g. 18) iki balandžio pabaigos.
Vien talento nepakanka
Tik nemanykit, kad moteris skundžiasi griežtai suplanuota dienotvarke! Tiesiog ji tiki, kad pasiekti vis keliamą savo profesionalumo kartelę, mėgautis pripažintos kūrybos vaisiais vien talento nepakanka – reikia nuolat atkakliai dirbti, nepaisant blogos nuotaikos, laiko stokos, „noriu“, „galiu“, „kam?“... Ji itin reikli sau: prie vieno karpinio gali sėdėti 20-30, kartais net 40 valandų, o dar dešimt valandų reikia šį plazdantį ažūrą klijuoti prie kartono pagrindo! Tai – tik darbo procesas, o kur kūryba, mintis, idėja?..
„Pirmos dešimtys karpinių eskizų gimė labai sunkiai – mano kaip menininkės intelektas labai vargo. Atrodė – viskas: fantazija baigėsi, išsisėmiau, pavargau... Gal per daug iš savęs reikalavau?.. Tačiau bet kaip dirbti niekada nenorėjau ir nenoriu – viskas turi būti tobula, tvarkinga. Praėjo ketveri, o gal penkeri metai, kol „prasilaužiau“, – prisipažįsta Joana Imbrasienė.
Karpiniai – tarsi pasakojimai
To laiko jai pakako atrasti save, savo stilių, savitą karpymo braižą. Moters karpiniai – tai savotiški trumpesni ar ilgesni pasakojimai, miniatiūros, kurios prabyla ne žodžiais, o vingriomis, lakoniškomis, itin smulkių karpinių linijomis, vingiais, kurie ir moteriškai romantiški, švelnūs.
„Suderinti aiškumą ir švelnumą nėra labai paprasta. Be to, man svarbu, kad kompozicija išliktų plastiška, lengva, ne itin perkrauta, – sako autorė. – Labai didelių darbų nedarau – karpinio smulkumas praranda esmę, o stambumas mane erzina. Kuo smulkesnės linijos, elementai, tuo man maloniau, gražiau, tuo didesnį pasitenkinimą patiriu dirbdama.“
Paukščiai ir gyvūnai, įkomponuoti fantastiško grožio augalų motyvuose, meniškose geometrinės ornamentikos detalėse, atkeliauja iš lietuvių tautinio paveldo, menininkės vaikystės vizijų. „Labai mėgstu pasakas. Vaikystėje perskaičiau visus, kokie tik galėjo būti, pasaulio tautų pasakų rinkinius; su pasakomis užaugo ir mano mergaitės. Gal todėl daugelis mano karpinių herojų „kosmopolitiški“: deivės, fėjos, Rytų šalių princesės, o kartais – lietuvių pasakos veikėjai – Jonukas ir Grytutė...“
Autorė visada itin kruopščiai nusipiešia būsimo karpinio eskizą, jį tobulina ir tikslina iki paskutinės linijos, iki paskutinio augalo lapelio – jei vis nepatenkinta piešiniu, padeda, iki ateis įkvėpimas ar sumanymas patobulinti kompoziciją, panaudoti naujus elementus. „Karpydama aš jau nebekuriu, o tiesiog stengiuosi labai kokybiškai įamžinti tai, ką nusipiešiau. Tiesa, kartais tenka šį tą pataisyti, pakeisti, bet tai nutinka labai retai“, – sako Joana Imbrasienė, dabar jau galinti karpyti žiūrėdama televizorių, bendraudama su šeima, draugėmis – ilgainiui atsirado savotiškas periferinis suvokimas ir matymas.
Paveikslų dydis dažniausiai vienodas – 40x50 cm, karpymui ji naudoja A 4 formato popierių. Spalvinė paveikslų gama neapsiriboja vien tradiciniu juodos ir baltos spalvų deriniu: moteris karpiniams renkasi pastelinių žemės spalvų popierių, o pagrindui – tamsias, sodrias ir gilias spalvas.
Nevengia ir eksperimentų: visai neseniai pabandė „prakalbinti“ ryškiai raudoną spalvą, kuriai parinko bemaž juodai žalią foną. Kartais savo karpinius nuspalvina, tiesa, nedažnai, mat norint įvesti į karpinį daugiau spalvinių niuansų, reikia itin tiksliai, mažiausia milimetro dalele iškirpti elementus, kad nesimatytų kirpimo linijų ir tarpų.
„Leido būti tokiai, kokia norėjau...“
Karpyti ji pradėjo maždaug prieš aštuonetą metų. Gimus antrajai dukrai jai, kaip ir daugeliui mamų, teko vėl užsidaryti namuose, paskęsti buities darbuose. Šis momentas labai gerai pažįstamas daugeliui moterų – atsiranda savotiškas nepasitenkinimas savimi, koncentracijos, ramaus susikaupimo, saviraiškos, o gal kito gyvenimo matmens poreikis – per maža to, ką turi, svarbiau tai, ko trūksta sielai...
„Nuo mažens mane supo rankdarbiai: mama puikiai mezga, neria, siuvinėja, iki šiol šeima išsaugojusi senelių, prosenelių darbus. Todėl, nors ir baigiau VPU lietuvių kalbą ir dirbau lietuvių kalbos mokytoja Vilniaus rajone, man visą laiką buvo nesvetimi meniški pomėgiai. Esu išbandžiusi daug ką, visas „šlapias“ piešimo technikas: tapiau, liejau akvarelę, – pasakoja mano pašnekovė ir šypsosi sakydama, kad jos apsisprendimą karpyti nulėmė net kelios priežastys. – Tapant visada erzino „šalutiniai“ veiksniai: kvapas, netvarka ir kt. Mano namuose vietos nedaug, be to, tada augo dvi mažametės dukros, nuo kurių reikėjo viską slėpti, kad nesusižeistų, neišsiteptų, pagaliau – nesugadintų mano darbų... o karpiniai – ergonomiškas menas.
Turiu pripažinti, jog mane visada žavėjo grafika – ją vizualiai primena ir kruopščiai iškarpyti karpiniai: tiesios linijos, aiškios ribos, tobula kompozicija, plastiškumas... simetrija – ji žavi mane visur kur, o karpiniai – ideali simetrijos buveinė! Be to, dirbdama turiu maksimaliai susikaupti, susiimti, paskęsti ramybėje ir atsijungti nuo supančios aplinkos... to man, matyt, labiausia reikėjo, mat diena po dienos sukdamasi buities rūpesčiuose, augindama mergaites, jaučiausi tarsi išsklaidyta, išsibarsčiusi. Karpiniai man padėjo išlaikyti savo esmę, nusiraminti ir atsipalaiduoti, kai buvau sudirgusi. Jie leido man būti tokiai, kokia norėjau būti...“
„Kartotis man nepatinka!“
Menininkės kūrybinis kraitis įvairus ir gausus. Ji sukūrusi apie septyniasdešimt karpinių variantų atvirukams, kuriuos prisipažįsta kopijuojanti keisdama skirtingus karpymui skirto popieriaus ir kartono pagrindo derinius. Kiek paveikslų saugo namuose, kiek iškarpyta per tuos metus, ji nesivargina skaičiuoti – dabar to padaryti net ir nepavyktų! Kiekvienas paveikslo motyvas – unikalus ir vienintelis. „Kartotis man nepatinka – tai kūrybinių ambicijų klausimas“, – prisipažįsta Joana Imbrasienė.
Labiausia ją žavi pats kūrybos procesas, tačiau būna itin laiminga, kai darbas pavyksta ir užsakovas patenkintas. Pasak jau dvejus metus iš savo pomėgio gyvenančios Joanos Imbrasienės, karpiniai – dabar paklausus menas, mat daugelis žmonių karpinių paveikslais ėmė puošti namų interjerą, tiesa, kol kas daugiausia užsakymų atkeliauja iš užsienio.
J. Imbrasienė – rami, kukli, santūri, ne itin mėgstanti būti dėmesio centre – kas geriau apie autorės talentą, išskirtinį vidinį pasaulį papasakos, jei ne patys jos kūriniai?.. Kad nesuklydo rinkdamasi, kad eina teisingu keliu, byloja pripažinimas tėvynėje ir užsienyje: autorė tris kartus iš eilės yra laimėjusi antrąją vietą Vilniaus apskrities tautodailės konkurse „Aukso vainikas“ 2006 m., 2007 m. ir 2008 m., devynios personalinės parodos Lietuvoje (Vilniuje, Utenoje, Pasvalyje, Rietave, Gargžduose, o iki balandžio pabaigos jos talentu gali grožėtis kauniečiai), Savivaldybių asociacijoje, nuolatinėje Lietuvos atstovybėje Briuselyje, Lietuvos ambasadoje Belgijoje, darbai eksponuoti Rusijoje, Lenkijoje, Vokietijoje, Šveicarijoje.
Tautodailininkė noriai dalyvauja seminaruose, karpymo meno moko vaikus vasaros stovyklose, kartais į ją pagalbos ir patarimų kreipiasi net privatūs asmenys. „Reikia plono popieriaus, aštrių manikiūrinių žirklučių su siauromis ir lenktomis geležtėmis, skaidrių kanceliarinių klijų... šiek tiek talento, bet daugiausia – kruopštumo, užsispyrimo, sveikų ambicijų...“ – šypsosi Joana Imbrasienė.
