Juodkrantėje ji papasakoja legendą apie stiprią ir geraširdę Neringą, nurodančią visiems patikėti, jog keistas ir visus užburiantis pusiasalis yra jos rankomis supiltas. Lipant į Raganų kalną, Vita iš smilgų, žolelių ir gėlyčių nusipina vainikėlį, kurį pamatę turistai suglumsta – vainikėliais lietuvių merginos iš tikro puošiasi, ne tik taip vaizduojamos knygose.
Kišenėje ji nešiojasi ir tarybinių laikų šaukštelį su įspausta kaina, kad pasakojimas apie planinę ekonomiką būtų vaizdesnis.
- Kalbėti apie Jūsų kūrybiškumą būtų galima ilgai. Beje, įdomus ir Jūsų apsisprendimas gyventi Juodkrantėje.
Gimiau Kretingoje, augau Kaune. Į Klaipėdą atvažiavau po studijų Vytauto Didžiojo universitete ir supratau, kad šiame mieste man visai gera. Gyvendama uostamiestyje, kelis metus vis eidavau į Juodkrantę pasivaikščioti pajūriu. Tik iš pirmo žvilgsnio atrodo tolima kelionė. Iš tikro – tik 18 kilometrų ir 4 valandų kelias. Vaikščiojau, vaikščiojau, kol ėmiau galvoti: jei čia taip patinka, reikia kažką daryti. Apsigyvenau ir dabar galiu sakyti, kad į Juodkrantę nuėjau pėsčiomis.
- Kaip tapote gide?
Jei prieš 7-8 metus man kas būtų pasakęs, kad būsiu gidė, nė už ką nebūčiau patikėjusi. Nieko nežinojau apie šį darbą, jo privalumus ir trūkumus. Universitete baigiau informatiką. Viską gyvenime aš suprantu per skaičius. Daug metų sunkiai dirbau, kad turėčiau pagrindą po kojomis, bet vieną dieną supratau, kad nuo persidirbimo niekam nebus geriau – nei aplinkiniams, nei man, ir turiu ieškotis užsiėmimo, kuris teiktų malonumą bei žinojimą, kad gyventi yra gera.
Man nesuprantama vyraujanti mada – baigus vieną universitetą, siekti antro, trečio diplomo. Aš pritariu visiems mokslams, tačiau manau, kad suaugęs žmogus jau turi žinoti, ko nori, ir mokytis turi eiti tik tada, jeigu jam trūksta žinių. Kokia prasmė baigti tris universitetus, bet taip ir nežinoti, kuo nori būti?
Pirmiausia draugams, pažįstamiems pravedžiau kelias ekskursijas, įsitikinau, kad tai smagu ir įdomu daryti, ir nuėjau į kursus. Norint gidauti, reikia licencijos, o ją galėjai gauti tik tokiu būdu.
- Ar į mūsų šalį atvažiuojantys turistai bent ką nors žino apie ją, ar vis dėlto pagrindinius faktus, istoriją, kuo ji išskirtinė ir unikali, išgirsta iš gido lūpų?
Tik mažuma turistų rengiasi kelionei – skaito apie šalį, į kurią važiuoja, domisi jos istorija, įžymiomis vietomis. Dauguma iškylautojų, tarp jų ir aš, atostogaudami tikrai nenori studijuoti knygų, naršyti internete, viską nori sužinoti iš žmogaus, lydėsiančio kelionėje. Jeigu jo jau po antro sakinio nebesinori girdėti, tikėtina, kad apie tą šalį svečias nieko taip ir nesužinos.
Žinodama, jog daugiau nei pusė kelionės sėkmės priklauso nuo gido, stengiuosi, kad turistai įsimylėtų Lietuvą, pamatytų, kas joje yra gražu. Nieko ypatingo nedarau – negiedu Lietuvos himno, kad jie pamatytų, kokie mes esame patriotai. Tiesiog kalbu ir kalbu, pasakoju legendas, padavimus, šiandienos realijas. Ekskursija – ne mokslinė konferencija, todėl joje turi būti kuo mažiau sausos informacijos. Kai pradėsi vardyti skaičius, žmogui tikrai nebus įdomu, nes jau po trečio skaičiaus jis jų nebeprisimins. Jiems svarbi esmė.
Turistams įdomu sužinoti, koks Lietuvoje vidutinis atlyginimas, kiek kainuoja benzinas ar pienas, važiuojant pro gyvenamųjų namų kvartalą, visuomet paklausia, kiek kainuoja namas. Palyginę mūsų šalies vidutinį atlyginimą ir būsto kainas, svečiai pagrįstai paklausia: „O iš kur žmonės gauna pinigų?“
Minėjote, jog turistams ekskursijos pradžioje nepasakius, kiek kainuoja pienas, benzino litras, to vis tiek bus pasiteirauta. Ko dar išmokote, bendraudama su išsiruošusiais į kelionę žmonėmis?
Per pirmąjį gidavimo sezoną mane du kartus buvo ištikęs šokas – du turistus palikau Palangoje, vieną šeimą Anikės aikštėje Klaipėdoje. Tada supratau, kad gidas neturi susikoncentruoti tik į pasakojimą, nes yra atsakingas, kad visi nuvažiuotų, parvažiuotų. Pametęs turistą, net užburiančiai informaciją pateikiantis gidas gali niekada daugiau šio darbo nebedirbti, nes turizmo agentūros turės begalę problemų.
Po savotiško „krikšto“ lydimiems žmonėms iki smulkmenų viską paaiškinu: kur einame, kiek laiko užtruksime, kokio autobuso reikia ieškoti. Kadangi vieni žmonės įsimena skaičius, kiti spalvas, nurodau autobuso numerį, spalvą, atkreipiu dėmesį net į vairuotojo ūsus, barzdą, žinoma, jei turi. Šią informaciją kartoju bent keletą kartų, nes atostogaujantys žmonės yra atsipalaidavę, išsiblaškę.
- Kai kada turistai pareiškia norą atsiskirti nuo grupės. Ar nešokiruoja, neskaudina toks jų pasirinkimas?
Ne, nes jie nepadarė nieko blogo, kad būtų uždaryti ir turėtų kažkam paklusti. Aš jiems net pasakau: nė vienam neprivalu derintis prie visų ir gali laiką praleisti ten, kur nori. Atsiskirti ir eiti savo keliais žmogų gali paskatinti asmeniniai interesai, lietus ar šaltis. Grupėje esant keliems turistams, kuriems nepatinka, kai ant galvos lyja, tikrai neversiu jų eiti su manimi. Pasakysiu ir parodysiu artimiausią kavinukę, kurioje jie galės išgerti arbatos. Jie bus daug laimingesni pasėdėję joje, negu per prievartą išvaryti į miestą.
- Įtikti penkiasdešimties žmonių grupei ir juos sudominti – darbas ne iš lengvųjų. Bendravimas su turistais, ko gero, Jus „išsunkia“ nelyginant citriną?
Man patinka būti su žmonėmis, jie manęs nevargina. Po ekskursijos tikrai negriūnu kryžiumi ir nereikia kelių dienų atsikratyti nuovargio. Priešingai, po jos turiu dar daugiau jėgų ir energijos, žinoma, jeigu viskas klostėsi gerai.
Įvairių įvairiausių žmonių tenka sutikti. Kartais tarp turistų būna koks bambeklis, kuriam vis kas nors negerai. Dabar tokius turistus greitai „diagnozuoju“ ir į jų pusę stengiuosi nežiūrėti. Tačiau gidavimo pradžioje buvo kitaip. Reaguodavau į visas pastabas ir žūtbūt stengdavausi pageidavimus pildyti, teko iš nevilties net verkti, kol supratau, kad yra tam tikra žmonių kategorija – jie viskuo skundžiasi.
- Pokalbyje minėjote, jog tapusi gide pasidarėte bjauri turistė. Kokius reikalavimus keliate Jus kelionėje lydintiems žmonėms?
Kelionėje visada noriu žinoti, kur ir kada man reikia ateiti. Jeigu gidas pasako, kad dabar būtinai eisime kartu, ir nenurodo, po kiek laiko turime sugrįžti į autobusą, būtinai prieisiu ir pareikalausiu informacijos, iš kokios vietos ir kelintą valandą autobusas išvažiuos. Gal aš per daug išlepusi, bet man tris dienas vaikščioti iš vienos bažnyčios į kitą yra neįdomu.
Nors maldos namai labai gražūs ir įdomūs, tačiau trečią dieną nusprendžiu, kad man tikrai nieko blogo neatsitiks, jei dar dviejų bažnyčių nepamatysiu. Ramiai galiu atsiskirti ir nueiti tiesiog pasėdėti į senamiestį, stebėti pro šalį einančius žmones ar kavinukėje suvalgyti tradicinį tos šalies patiekalą. Man tai palieka daug didesnį įspūdį, nei dvi nepamatytos bažnyčios ar namas, kuriame kažkas gyveno.
- Kokia šalis Jus labiausiai pakerėjo ir vilioja sugrįžti?
Aš keliauti labai mėgstu. Kiekvienais metais laukiu nesulaukiu, kada pasibaigs darbo sezonas ir galėsiu pasiduoti jau priklausomybe tapusioms kelionėms. Kiekvieną žiemą važiuoju slidinėti į kalnus. Į Alpes išsiruošiu vieną, jei pasiseka, du, tris kartus. Labai netikėtai atradau Egiptą, jame mane užbūrė ir pakerėjo žuvytės. Dvejus metus iš eilės ten važiavau. Nepamačiau nė vienos piramidės. Ir dar tris kartus važiuosiu ir tiek pat kartų jų nepamatysiu.
Stebėti žuvyčių nerdavau nuo pat ankstaus ryto. Šeštą valandą gali matyti, kaip jos bunda, pusryčiauja. Užvaldo absoliutus grožis, ramybė, visiškai kitas pasaulis. Iš vandens neišlipdavau dvi valandas, ir taip mažiausiai keturis kartus per dieną. Kitiems atrodo, jog matai tą patį ir tą patį. Iš tikro, ne. Stebi vis kitokias žuvytes, ir pirmas darbas išlipus į krantą – perversti brošiūras ir surasti informaciją apie žuvytes, kurias matei.
- Gal ir namuose atsirado akvariumas?
Tikrai ne, nes akvariumas – žuvyčių kalėjimas. Aš važiuoju ten, kur jos gyvena – į svečius.
- Su kuo dažniausiai keliaujate?
Į kelionę dažniausiai išsiruošiu su draugų kompanija. Keliaudama aš esu visai nereikli ir galiu prisitaikyti prie visko, todėl, kai tik išgirstu, kad kažkas kažkur važiuoja ir yra laisva vieta, su visais ir važiuoju. Per metus galiu sau leisti ne vieną kelionę, sugebu išleisti nedaug pinigų, nes nevežu suvenyrų, visokiausių niekučių.
- Sakėte, kad gidas turi didelę privilegiją, nes jo visi klauso. Liepia pažiūrėti į dešinę – visi į tą pusę suka galvas, nori, kad į kairę, – žiūri į kairę. Daugeliui atrodo, kad ir draugų gidai visame pasaulyje turi?
Aš tikrai susidraugauju su žmonėmis ir turiu daugybę telefonų, adresų žmonių, kurie po ekskursijos pasako: „Būsi Niujorke, užsuk.“ Ką reiškia užsuk? Todėl tokį pasakymą aš priimu veikiau kaip komplimentą. Tačiau užrašų knygutėje turiu ir tokių kontaktų, kuriuos rašydami žmonės nurodė visus adresus, telefonus ir dar pridėjo, jog atvažiavusi galėsiu pas juos kelias dienas pagyventi, aprodys miestą. Tokie įrašai atsiranda užsimezgus ryšiui.
Jis retai atsiranda bendraujant su 50 žmonių tik kelias valandas. Per penkias valandas tikrai nespėji su žmogumi artimai susidraugauti, prie jo prisirišti. Tuomet ir atsisveikinimas neskausmingas. Šypsodamasis gali pasakyti: viso gero.
Visai kas kita, kai su turistais būni penkias dienas. Norom nenorom su jais susibičiuliauji, nes kalbiesi apie viską. Šią vasarą teko laimė susipažinti su septyniomis moterimis iš Amerikos. Didžioji dalis turėjo lietuviškų šaknų, beveik savaitę važinėjome po Lietuvą. Su jomis taip susidraugavome, aš joms išpasakojau visą Lietuvos istoriją, parodžiau gražiausias vietas.
Paskutinėmis valandomis – važiuojant nuo Kryžių kalno iki Vilniaus – jų prašiau: dabar manęs klauskite, nes jau viską papasakojau ir apie Lietuvą, ir apie save. Galėjau pradėti pasakoti nebent kaimynų istorijas. Mes puikiai leidome laiką, kalbėjomės kaip draugės. Atsisveikinant prasidėjo dovanos. Viena padovanojo skaitytą knygą su nuoširdžiausiu įrašu, kitos padėkos laiškus. Atsisveikindamos visos verkėm.
- Ar dažnai sulaukiate vyrų dėmesio?
Neturiu laiko asmeniškai bendrauti su kiekvienu grupės žmogumi. Be to, nejaugi nežinote statistikos, kokio amžiaus turistai atplaukia kruiziniais laivais? Tėtį aš turiu.
Jei keliautojai būtų jaunesni, tikrai būčiau atvira visoms pažintims. Labai norėčiau kino filmo scenarijaus – atplaukia laivas į Lietuvą, o namo sugrįžta vienu keleiviu mažiau. Patiktų, jei Klaipėdoje būtų išpirktos visos gėlės ir sugultų po mano kojomis. Tačiau pasakomis aš jau netikiu.
Aš nesu įtikėjusi, kad tik užsieniečiai gali padaryti lietuvaites laimingas. Ir Lietuvoje yra vienas kitas geras vyras. Man užtektų Lietuvos ūkininko, kuris atvažiuotų ir sukastų daržą.
