Kadaise visiškai sveiką, judrų ir linksmą kūdikį suluošinęs tik keletui valandų prižiūrėti pasamdytas vyras atpildo iki šiol nesulaukė. Mažylį kančioms pasmerkęs žmogus, sumėtęs pėdsakus dingo ir iš sielvartaujančių tėvų, ir iš policijos akiračio.
Aušra tiki: teisingumo niekšas neišvengs. Jei jo nenuteis įstatytas, nubaus Aukščiausiasis. Kančios skonį gerai žinanti moteris įsitikinusi: bet kokia teisėta bausmė jos kūdikį į sieną trenkusiam vyrui bus per švelni.
„Norėčiau, kad jis pats išgyventų tą patį, ką jaučia mano vaikas. Tik kad dar ir suprastų, kas su juo darosi“, – plūstančias ašaras stengiasi suvaldyti Aušra.
Pasitikėjo savu
Nė juodžiausiame sapne Aušra negalėjo susapnuoti tokio košmaro, kokiame gyvena pastaruosius keletą metų. Ištekėjusi vos 20-ies moteris puoselėjo rožines svajones. Abu su vyru vylėsi pradėti naują gyvenimą sostinėje.
„Buvome ką tik persikraustę į Vilnių. Ieškojau darbo, reikėjo auklės, kas galėtų mane nors kelioms valandoms išleisti į miestą“, – „Sekundei“ pasakojo Aušra.
Mamai rūpestis nuo širdies nuslūgo, kai trumpam prižiūrėti dvejų metukų berniuką pasisiūlė pažįstamas vilnietis. Jam patikėti vaiką jai buvo daug ramiau nei nepažįstamai auklei.
„Ričardą pažinojome keletą metų. Jis pasakojo dirbęs mokytoju, sudarė tikrai ramaus, rimto vyro įspūdį. Visada pasitempęs, tvarkingas“, – kalbėjo Aušra.
Ji pamena, kad pirmą kartą palikusi mažąjį Kajų pažįstamojo globai ant mažylio kūno pastebėjo mėlynę. Moteris nusiramino išgirdusi pažįstamo vyriškio paaiškinimą, esą vaikutis nukrito ropšdamasis ant stalo.
„Vaikas buvo tikrai labai judrus, net nesuabejojau, kad taip ir atsitiko“, – prisiminė Aušra.
Antrą kartą kelioms valandos Ričardui mažylį palikusi moteris, tarsi ką nujausdama, paskambino pasiteirauti, ar viskas gerai. Auklės pareigas apsiėmęs vyriškis mamą nuramino: vaikas sveikas, pavalgęs – jokių rūpesčių. O nepraėjus nė valandai Aušra pati sulaukė skambučio: atvažiuok, vaikas vemia.
Tai, kas vyko po to, primena nesibaigiantį košmarą.
„Atvažiavusi radau Ričardą su vaiku jau laukiantį gatvėje. Kajus purtėsi, vyzdžiai buvo susitraukę, rankytės keistai susuktos“, – pasakojo mama.
Pedagogu apsimetinėjo kalinys
Aušra vis dar guodė save, kad jos kūdikį ištiko epilepsijos priepuolis. Kai mažylį ligoninėje nurengė, liko šokiruota ir ji, ir medikai – ant kūnelio buvo matyti sumušimai. Mažasis Kajus Santariškių klinikoje buvo skubiai operuotas. Kol mama blaškėsi ligoninės koridoriuose, tarsi į vandenį dingo ją atlydėjęs Ričardas.
Iš medikų lūpų skambėjo viena už kitą kraupesnės naujienos: berniukui į smegenis išsiliejęs kraujas, smegenys tinsta.
Gydytojai mamą ramino: operacija pavyko, vaikas išgelbėtas.
Viltis, kad po tokio smegenų sutrenkimo Kajus vėl atsistos ant savo kojyčių, galės žaisti, juoktis taip pat, kaip jo bendraamžiai, netrukus ėmė blėsti. Medikai prognozavo berniukui gyventi tik metus.
Dabar Vilniaus slaugos ligoninėje prižiūrimas berniukas prikaustytas prie patalo. Jau dešimt operacijų, iš jų tris galvos, iškentėjęs šešiametis maitinamas pro zondą, vamzdelis įvestas ir į kaklą, kad mažylis galėtų kvėpuoti. Po tragedijos vaikutis apako.
Pasak Aušros, medikai aiškina, kad tokias skaudžias pasekmes galėjo sukelti tik stiprus smūgis į galvą.
„Vaiką turėjo trenkti į sieną ar dar kur nors, kad smegenys pasrūtų krauju“, – įtaria mama.
Dėl sunkaus sužalojimo buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, policija lipo ant kulnų staiga pradingusiam Ričardui, paskelbė jo paiešką.
Visą šalį sukrėtęs ažiotažas ilgainiui nutilo.
„Pareigūnai jo pėdsakus buvo aptikę kažkur prie Klaipėdos, bet Ričardas sugebėjo pasprukti. Vėliau buvo pastebėtas Danijoje. Viskas tuo ir baigėsi. Gal aš pati per mažai iniciatyvos rodžiau, kad nusikaltėlis būtų surastas, gal turėjau pati policijai ramybės neduoti“, – svarsto Aušra.
Moteris buvo priblokšta iš pareigūnų išgirdusi, kad pedagogu prisistatęs, jai pasitikėjimą kėlęs vyras praeityje net tris kartus buvo teistas už sunkius nusikaltimus.
Santuoka neišlaikė išbandymo
Šešiamečio laukia dar viena operacija – vietoj išimto kaulo į galvytę bus montuojama plokštelė.
Aušra žino, kad operacija berniukui nebesugrąžins sveikatos, tačiau tiki, kad jo gyvenimą palengvins. Bent kartą ar porą per mėnesį sūnelį Vilniuje aplankanti mama tikina jau dabar įžvelgianti pagerėjimo ženklų. Per pastarąjį judviejų pasimatymą Kajus nusišypsojo.
„Net slaugytojos nustebo. Ketverius metus Kajus nėra šypsojęsis“, – teigė mama.
Jei po operacijos nekils komplikacijų ir nebereiks nuolatinės medikų priežiūros, mama žada sūnelį parsivežti namo, kur jo laukia trejų metukų broliukas ir šešių mėnesių sesutė.
Berniuko namuose laukia ir kitas tėtis – pakilti iš depresijos Aušrai padėjęs vyras. Tikrasis tėvas berniuką jau seniai belankė ligoninėje.
Moteris pripažįsta: pirmoji jos santuoka neišlaikė likimo siųsto išbandymo. Užgriuvusi našta sutuoktiniui pasirodė per sunki.
„Vyrams reikia moterų su sveikais vaikais. Ne lakstančiųjų nuo vaiko prie darbo“, – išvadas padarė Aušra.
Pasak jos, santykiai su vyru pradėjo šlyti, kai po maratono per gydymo įstaigas sūnelį parsivežė namo. Kasininke prekybos centre tuomet dirbusiai Aušrai išskubėjus į darbą, neįgalų berniuką prižiūrėdavo tuo metu bedarbiu likęs tėtis.
„Šeimoje prasidėjo piktumai. Vyras turbūt pavargo nuo tokios rutinos“, – atvirai kalbėjo moteris.
Aušra neslepia, kad užgriuvusios bėdos buvo palaužusios ir ją. Moteris šokdavo iš miegų klykdama, nebevaldė ašarų, gėrė medikų paskirtus raminamuosius, kol kartą, padauginusi dozę, atsidūrė ligoninėje. Po keturių dienų grįžus namo trenkė dar viena žinia: vyras išėjo pas kitą.
Per skyrybų procesą tėvas pareikalavo, kad vaiko priežiūra būtų patikėta jam. Aušra sako dėl šventos ramybės nusileidusi, o vėliau dėl tokio savo nuolankumo rovėsi plaukus.
Moteris numynė Vilniaus vaikų teisių apsaugos tarnybos slenksčius, kol sūnelis buvo sugrąžintas jai.
„Tėvas jį auginti apsiėmė tikrai ne iš meilės vaikui, tik dėl pinigų, mokamų už slaugą. Bet ta priežiūra buvo tragiška“, – įsitikinusi motina.
Bėgo nuo likimo
Aušra tiki, kad pats juodžiausias jos gyvenimo etapas – jau praeity. Prieš porą metų sutiktas vyras tapo jos ir vaikų gyvenimo ramsčiu.
„Mūsų namuose nėra barnių. Jis labai myli ne tik mudviejų dukrytę, bet ir mano vaikus. Laukia, kada Kajų operuos, kad galėtų parsivežti į namus“, – džiaugėsi moteris.
Vis dėlto Aušra prasitaria, kad ne viskas klostosi taip gerai, kaip norėtųsi. Porą slegia paslapties našta – vyro tėvai nežino, kad jų marti turi neįgalų sūnelį.
„Jo tėvams, seneliams ir taip jau buvo sunkoka susitaikyti su tuo, kad auginu trejų metukų sūnelį. Nežinome, kaip jie reaguotų sužinoję, kad slaugos ligoninėje guli dar vienas mano vaikas“, – nuogąstauja mama.
Po tragedijos Aušra ne kartą ieškojo atsakymo, kodėl likimas ją šitaip išbando.
Moteris teigia pastebėjusi keistą sutapimą: akistatos su mirtimi neišvengė ne vienas giminės mažylis: vaikystėje mirė močiutės sesuo, kepenų vėžys pakirto tetos devynerių metukų dukrelę.
„Gal mus kas prakeikė. Bet kodėl kenčia vaikai? Jie dar nespėjo nieko blogo padaryti“, – atsakymo ieško Aušra.
Jauna mama sako nenorinti pasirodyti nei banali, nei sentimentali, tačiau jai ramybės neduoda mintis, kad kažkas siuntė nelaimės ženklus.
Iki tragedijos moteris net tris kartus sapnavo Kajų intensyviosios terapijos palatoje.
„Kai Kajų ligoninės reanimacijoje krikštijom, net pašiurpau prisiminusi, kad visa tai aš jau sapnavau. Turbūt nelemta mano vaikui buvo užaugti sveikam. Jo galvytė kentėjo nuo kūdikystės. Porą kartų buvo iškritęs iš vežimo, laimei, nesusižalojo. Bet nuo likimo nepabėgome“, – svarsto mama.
