Nejaugi kūno kultas, giedantis nuostabiausias odes jaunystei ir grožiui, iš tiesų paslapčia tik bjaurisi natūralumu, skatindamas paskrudinti odą, paspalvinti akis, patrumpinti nosį bei pasiaurinti klubus? Kas jis – jaunystės ir grožio atstovas ar tik industrijos priemonė, padedanti efektyviai išvilioti nemenkas sumeles pinigų?
Apie tikrąjį siūlomo „idealaus grožio“ veidą kalbėjomės su lygių galimybių plėtros centro projektų vadove Margarita Jankauskaite ir Lietuvos telefoninių psichologinės pagalbos tarnybų asociacijos prezidentu psichiatru Linu Slušniu.
Kol vieni tvarkosi fasadus, kiti – žeriasi pinigus
Šiai situacijai šiandien tiktų žodis, puikiai apibūdinantis netektį. Žmonės ištuštėjo. Stovint prie didžiulės duobės, į kurią netrukus bus nuleista kažkas brangaus, apibarstyta rožių žiedlapiais ir sauja žemių, vargu ar susimąstoma, kas nutiko ir kodėl. Nubraukę vienatvės ašaras daugelis grįžta atgal į savo „nuostabų“, žurnalų viršeliuose besipuikuojantį gyvenimą: badas, skalpeliai, o penkiametėms atžaloms – estetikos, anglų kalbos pamokėles ir būtinai pop dainavimo kursai.
Nesvarbu, kad vaikas to visai nenori. Nesvarbu, kad daug labiau, nei straksėti pagal fonogramą, jam sekasi statyti smėlio pilis, o galvoje gimsta konstruktyvios formos ir nauji, dar niekieno nesukurti unikalūs statiniai. Šiandien kur kas suprantamiau yra iš vaiko atimti jo prigimtinį, pavyzdžiui, puikaus architekto talentą ir versti jį būti TV žvaigžde ar prastu muzikantu. Juk tik tada, kai pusnuogis trypčioji ant scenos ir šį vaizdelį transliuoja visos komercinės televizijos, gali sakyti, kad iš tiesų gyveni.
Keisčiausia, kad visi, kas netingi, skundžiasi, jog nebėra gerų amatininkų, bet niekas nesiveržia jais tapti. Dar keisčiau, kad juos sutikę, tie, besiskundžiantieji, palydi užjaučiamais žvilgsniais, esą vargšeliams nepasisekė gyvenime, nes negavo aukštojo diplomo, net poros centimetrų populiariausio žurnalo viršelyje.
Kodėl taip įprasta pašiepti kitus, kurie seka sielos polėkiu? Gal todėl, kad atsiradus trokštančių tapti gerais amatininkais, įtakingą reklamą iškeičiančiais į vakarus dirbtuvėse, kūno industrijai tarnaujanti pramonė išgyventų ne pačias gražiausias dienas? Na, kokį pelną galingoji chemijos pramonė gali susikrauti iš gero stogdengio? Jis kur kas didesnis, kai šalyje nepripažįstama talentų įvairovė ir sėkmingai skiepijamas troškimas lipti ant scenos, žinoma, su tam tikra pagalba, padedančia pelenei virsti „barbe“.
Lygių galimybių plėtros centro projektų vadovės Margaritos Jankauskaitės nuomone, būtent technologijų, naudojamų plastinėje chirurgijoje bei kosmetikos pramonėje, vystymasis yra vienas didžiausių postūmių kūno kulto link.
„Kūno kultas neatsiejamas nuo jaunystės kulto. Amerikoje po Antrojo pasaulinio karo gimė labai daug vaikų. Kai visa ta karta užaugo ir tapo jaunuoliais, rinka pradėjo orientuotis būtent į juos, kaip į potencialius vartotojus ir pirkėjus. Taip ta jaunimo kultūra pamažu tapo visuotine kultūra, diktuojančia tam tikras tendencijas. Šiandien ši karta, į kurią buvo nukreipta visa rinkodara, yra pasiekusi pensinį amžių, tad Vakarų pasaulyje didesnis dėmesys vis labiau atkreipiamas į vyresnius žmones.
Modeliais tampa nebe tik jaunos mergaitės, kaip įprasta pas mus, bet ir penkiasdešimtmetės. Man teko matyti ir septyniasdešimties metų moterų, sėkmingai reklamuojančių prabangias prekes. Mūsų visuomenėje vis dar stengiamasi iš paskutiniųjų įsikabinti į jaunystę. Ji labai dažnai asocijuojasi su energija, grožiu, didesnėmis galimybėmis darbe. Juk kuo vyresnė esi, tuo didesnė tikimybė, kad tave jame diskriminuos. Niekas nenori susenti, nes senatvė visų pirma yra nepatraukli. Gyvename visuomenėje, kurioje neformuojama vyresnių žmonių subkultūra.
Mūsų šalies žmonės negali gyventi visaverčio gyvenimo. Išėję į pensiją mūsų senjorai paprastai tik augina anūkus arba užsidaro nuo visų ir stengiasi niekam nekristi į akis. Tuo tarpu, pavyzdžiui, Skandinavijoje, senjorų kultūrai skiriama kur kas daugiau dėmesio. Vyresnio amžiaus žmonės sportuoja, dalyvauja įvairiuose renginiuose, daug keliauja. Kadangi mūsų visuomenė vertina tik jaunus žmones, manoma, kad, didėjant brandai, tik patvarkius savo „fasadą“, jį „nušpakliavus“ ir nutinkavus, galima puikiai funkcionuoti su vyresnio amžiaus žmogui būdinga patirtimi ir jauna išvaizda.
Kūno kultui sklisti palanki terpė atsirado pradėjus nykti moters asmenybės skatinimui. Tokio pobūdžio, kaip "Olia lia" mergaitės, reklama tarsi perša nuostatą, kad gali būti visiškai kvaila, nesuregzti nuoseklių net trijų sakinių, bet jeigu esi graži, užsidirbsi daug pinigų ir turėsi viską, ką siūlo ši vartotojiška kultūra.
Jeigu tik akcentai būtų dėliojami kitaip ir būtų labiau vertinama moters autonomija, jeigu nebūtų peršamas jos priklausymas nuo vyro, nuo valstybės, jeigu būtų kalbama apie tai, kad būti moterimi – tai pirmiausia būti asmenybe, būtų mažesnis pavojus, kad jaunos moterys žavėsis tik ta sintetine puse ir negalvos apie prasmingesnius dalykus. Tačiau nemanau, kad visos mūsų šalies jaunos moterys užkimba būtent ant to kabliuko. Šalia šių „barbių“ vis dažniau gatvėse matome alternatyvios jaunimo mados, tiesa, dažnai – piktinančios.
Tai rodo, kad vis dėlto yra pasipriešinimas tam, ką perša masinė kultūra ir reklamos kūrėjai. Vakaruose atliktais tyrimais nustatyta, kad į parduotuves pirktis dažniausiai eina tos moterys, kurios jaučiasi nelaimingos. Apsipirkimas tampa savotiška kompensacija, kuri turėtų suteikti laimės ir užpildyti atsiradusią tuštumą. Laimingos moterys mažiau bėgioja po parduotuves.
Taigi rinkodaros sistemai yra labai patogu, kad moterys jaustųsi nevisavertės ir bėgtų į parduotuvę pirkti įvairių daiktų. Reklama atskleidžia paslaptį: kai esi nepatenkinta tuo, ką matai veidrodyje, užtenka nusipirkti kremo. Jei šis nepadeda – pasiūlo aibę plastikos chirurgų ir stebuklingų jų paslaugų.
Įsivaizduokite, kas būtų, jeigu tokiu intensyvumu, kaip „Olia lia“ mergaitės, būtų peršamas gabios, iniciatyvios, savimi pasitikinčios jaunos moters įvaizdis? Rezultatas tikrai būtų kitoks. Kitaip suvoktume lyčių vaidmenis. Turėtume daug daugiau mergaičių, nenorinčių būti vien tik namų šeimininkėmis, kurioms reikia tik turtingo vyruko, o tam, kad jį „nusiskintų“ – išpuoselėto kūno.
Manau, tikrai padaugėtų mąstančių visapusiškų asmenybių, suvokiančių, kad jos, kaip moters, vertė nepriklauso nuo to, ar šalia yra turtingas vyras, ar jo nėra. Tačiau, kad situacija keistųsi, turi keistis ir vyro įvaizdis. Kol mūsų visuomenė augins „džeimsus bondus“, kurie tik mušasi ir keičia meilužes, toli nenužingsniuosime“, – sako M. Jankauskaitė.
Būti asmenybe, turėti aiškią ir dažnai nepopuliarią poziciją – tai be galo sunkus kelias, dažnai vedantis prieš srovę. Tai kur kas sunkiau, nei numesti keletą kilogramų ir sužavėti paryškėjusia kūno linija. Deja, moteriškumo samprata suplonėjo iki kūno formų, išstumdama vidinio žavesio ir paslaptingumo būtinybę. Nors tokie mąstymo rėmai per siauri, kad į juos įsispraustų laimė, jie puikiai tinka įtakingajai reklamai.
Juk tai kaip tik tie pageidaujamieji 90x60x90, neužduodantys to nepatogaus klausimo: kiek turi nemylėti savęs ir kiek turi nemylėti tavęs kiti, kad ryžtumeisi save kankinti? Juoba kad žeminant save vienur nesunku peržengti ir kitas ribas, kol visas atsidursi „nemeilės sau“ barikados pusėje, pamynęs svarbiausius savo norus ir troškimus bei tapęs dar vienu kažkieno vergu.
Tikslas – būti skaniai rinkai
Įprastai manoma, jog tik tai yra teisinga, kam pritaria visi. Štai taip šeriama baimės bei iliuzinės laimės papildais auginama visuomenės masė – lygiai taip, kaip kultūristai augina savo kūną. Beje, ir jie ne visiems protingi ir gražūs, nors patys apie save kitos nuomonės. Ar kūno kultas ir visi siekiami vartojimo kultūros idealai – tai tik estetinė ir psichologinė problema, neturinti kitokių padarinių?
Psichoterapeuto Lino Slušnio teigimu, labiausiai skatina susirūpinti aklas sekimas kitų pavyzdžiais, nesistengiant atpažinti tikrųjų savo poreikių.
„Plastinės operacijos yra labai paplitusios tarp žvaigždžių. Klausimas, kam to reikia ir dėl ko tai daroma? Didžiosios scenos žvaigždės turi tam tikrą tikslą: būti kuo ilgiau patrauklios rinkai. Tačiau sunku suprasti, kodėl tai propaguoja žmogus, gyvenantis įprastą gyvenimą? Ko jis siekia? Labai dažnai tai yra scenos žmonių elgsenos kopijavimas.
Žinoma, pačių plastinių operacijų negalima vienareikšmiškai vertinti kaip blogybės ar ydos. Tačiau jeigu moteris jai ryžtasi tik dėl to, kad patiktų savo vyrui, tai yra kvailystė. Kai tik išorinis grožis tampa svarbiausiu tarpusavio santykių komponentu, tai tampa labai rimta problema.
Galbūt tokį elgesį galima suprasti tada, kai žmogus, kuriam atlikta plastinė operacija, tikrai geriau jaučiasi visuomenėje, gyvenime, yra labiau vertinamas. Tačiau kaip psichiatras atsakau – ne iš fizinės būsenos arba fizinių bruožų susideda žmogaus gyvenimas.
Plastinėmis operacijomis ir kitomis priemonėmis pabrėžiama, kad žmogaus fizinė būsena arba vadinamasis techninis gabaritas yra pagrindinis dalykas. Žmogus traktuojamas kaip automobilis, kurį, kai noriu – perdarau, kai noriu – pašalinu tam tikras detales, kad sumažėtų, o kiti – pavydėtų. Bet žmogus – ne automobilis, jis susideda iš įvairių didelio komplekto vertybių, kurių pati didžiausia tikrai ne puošyba.
Kodėl vis dėlto šie procesai vyksta? Man ypač keista, kai tą daro jaunos moterys, kurioms apie tokius dalykus net nebūtina galvoti. Vieno konkretaus atsakymo nėra. Be abejo, jeigu žmogaus savivertė maža, jis turbūt dažniau imsis panašių priemonių. Savivertės klausimas šiuo atveju yra svarbus, tačiau tai ne vienintelė priežastis. Kiekvieną atvejį reikėtų vertinti individualiai. Labai lengva skambiomis frazėmis tuo apkaltinti žiniasklaidą ar dar ką nors, bet tai ne itin teisinga“, – sako L. Slušnys.
Kažkas mūsų visuomenėje sugedę. Ne todėl, kad šiandien moteris pirmiausia siekia sužavėti savo išvaizda, net ne todėl, kad siekdamos industrijos sukurtų idealų mamos tampa ne mylinčiomis mamomis, bet lėlėmis, panašiomis į tas, kuriomis žaidžia jų dukros. Net ne tokiomis, kuriomis būtų galima sekti, mat jos pačios yra tik mėgdžiotojos.
Tas noras žūtbūt užsidaryti įvairių suvaržymų nelaisvėje ir tikėjimas sėkminga priklausomybės ir laimės sinteze liūdina savo absurdiškumu. Mūsų šalyje miršta asmenybės, kurios išdrįsdavo kalbėti apie kitokį grožį ir įkvėpdavo jo ieškoti. Net ne sekti. Bet ieškoti sunku, daug lengviau praryti piliulę, kuri, anot jos kūrėjų, padarys tave laimingą. Keista, kad mūsų visuomenė, vartodama jų saujomis, pagerėjimo taip ir nesulaukė.
Mūsų šalis toli gražu nenušvito akinančiomis sulieknėjusių moterų šypsenomis. Ir tikrai ne dėl to, jog nenaudoja reklamuojamos dantų pastos (beje, kur kas dažniau – rytą vakarą, nuo tada, kai tik buvo atlikta estetinė dantukų procedūra, paprastai brūžina būtent ja). Daugeliui gyvenimas netapo geresnis ar džiaugsmingesnis. Bet kodėl? Persisotino laimės formule, o gal tiesiog pasirinko ne tą?
