Vesdami šokių pamokas vaikams ir suaugusiesiems, G. ir T. Slausgalviai puoselėja nuostatą tobulinti judesio grožį be alinančio rezultatų siekimo, nepakenkiant sveikatai.
- Kada prasidėjo pirmosios šokių pamokos?
Gintarė: Į šokių pasaulį atėjau natūraliai, užaugau „ant parketo“, nes mano tėvai – pramoginių šokių treneriai Liudmila ir Vytautas Bankauskai. Šoko ir mano vyresnysis brolis. Man net tokios minties nebuvo, kad galėčiau nešokti.
Tomas: Mano kelias į šokių pasaulį kitoks. Kai mokiausi pradinėje klasėje, į mokyklą atėjo sportinių šokių treneris Juozas Aleksandravičius ir pakvietė išbandyti jėgas ant parketo. Kartu su draugais, paskatinti auklėtojos, lankėme šokių treniruotes. Tačiau išbandžiau ir kitas sporto šakas: draugas sudomino karatė, lankiau baseiną, išbandžiau lengvąją atletiką, žaidžiau krepšinį ir futbolą. Buvo laikotarpis, kai nešokau, treniruoklių salėje kilnojau svarmenis, todėl judesio plastika nukentėjo. Tačiau norint viską galima pradėti iš naujo. Šokių tobulumui nėra ribų.
Buvau susidomėjęs gatvės šokiais („break dance“), kurie tuo metu buvo populiarūs. Labai aukštų rezultatų nepasiekiau, bet su draugais dalyvaudavome mokyklos, miesto šventėse.
Džiaugiuosi, kad turėjau galimybę viską išbandyti. Nors jeigu būčiau nuo mažens tik šokęs, gal dabar rezultatai būtų geresni, kita vertus, dabar tikrai žinau, kad noriu būti tik šokėjas.
Mokykloje sportiniai šokiai vienodai populiarūs tarp mergaičių ir tarp berniukų. Išmokti šokti nėra taip svarbu, viskas priklauso nuo to, kiek mėgsti muziką, nori jos klausytis. Daug lemia ir vadovas. Man pasisekė, kad treneriui J. Aleksandravičiui asistavo tuo metu labai jauni ir charizmatiški Violeta ir Rolandas Burneikiai, kurie mokėjo sudominti.
Tėvai mane palaikė, niekada neversdavo rinktis vienokios ar kitokios veiklos ar užsiėmimo. Mano ir Gintarės tėvų parama labai svarbi. Jie sudarė sąlygas tobulėti. Anksčiau treniruotės vykdavo du kartus per dieną, o dar studijos Vilniaus universitete (Gintarė šiuo metu studijuoja Kūno kultūros akademijoje – red. past.). Prieš varžybas treniruotės vyksta dažniau. Vykstame į stažuotes užsienyje. Laiko dirbti ir užsidirbti pragyvenimui tikrai nebūtų.
- Kada tapote pora gyvenime ir šokių aikštelėje?
G.: Mes pažįstami seniai, aštuonerius metus. Tuo metu mokėmės skirtingose mokyklose, aš – Kaune, Tomas – Vilniuje. Susipažinome vasaros šokių stovykloje.
T.: Pramoginių šokių pasaulis Lietuvoje labai mažas. Visi pažįsta vienas kitą.
G.: Pradėjome draugauti, o šokių partneriais tapome netikėtai. Susidarė tokia situacija, kad Tomas negalėjo rasti partnerės Lietuvoje, planavo vykti į užsienį. Išgirdusi tokias jo kalbas, supratau, kad nenoriu su Tomu skirtis. Taip tapome pora ne tik gyvenime, bet ir ant parketo. Apskritai merginai sunkiau susirasti partnerį nei vaikinui, nes paauglystėje jie dažnai susidomi kitomis sporto šakomis, nenori šokti. Žinoma, išimčių pasitaiko, bet tokia yra bendra tendencija.
T.: Problema ir meistriškumas. Tie, kurie siekia aukštumų ir nori tobulėti, ieško ne bet kokios partnerės, o tokios, su kuria galėtų pasiekti rezultatų. Kai išsiskiria interesai, ieškai naujos partnerės. Ir man teko kelis kartus keisti partnerę. Kai prarandi viltį rasti Lietuvoje, dairaisi užsienyje. Mums pasisekė, kad atradome vienas kitą. Kai nusprendėme šokti kartu, specialistai prieštaravo, mat iš šalies atrodė, kad netinkame vienas kitam. Mat mūsų ūgio skirtumas 20 centimetrų.
G.: Toks ūgio skirtumas kai kam vizualiai nepriimtinas, o ir šokti gana sunku. Poroje reikia judėti harmoningai, o mano žingsnis trumpesnis.
T.: Kiekviena taisyklė turi išimčių. Kadangi pramoginių šokių sporte didelę reikšmę turi estetika, labai svarbu, kaip pora dera tarpusavyje. Laikui bėgant įsitikinome, kad mes kaip tik labai tinkame vienas kitam. Nors kai kas mano, kad jei mano partnerė būtų aukštesnė, o Gintarės šokėjas žemesnis, pasiektume geresnių rezultatų. Tačiau ir mes įrodėme, ką galime: penkis kartus tapome Lietuvos čempionais. Be to, siekėme ne tik rezultatų. Šokiai mums tapo gyvenimo būdu, stiliumi ir malonumu. Kiti šokėjai aukoja asmeninį gyvenimą, savo ir artimųjų interesus vien tam, kad pasiektų sportinių aukštumų, bet mes nusprendėme kitaip: mums svarbi šeima.
- Tapote profesionaliais šokėjais. Kaip tai pakeitė Jūsų požiūrį į šokius?
T.: Esminis skirtumas tarp mėgėjų ir profesionalų aiškiai apibrėžiamas – mėgėjas negali iš savo veiklos turėti finansinės naudos. Tai jo laisvalaikio pomėgis. Nors dažnai mėgėjai šoka nė kiek ne prasčiau, nei profesionalai. Tapus profesionalu, atsiveria galimybės steigti savo šokių klubą, visą laiką skirti šiai veiklai.
Labai skiriasi ir profesionalų varžybos, kurių visai kita atmosfera. Meistriškumo lygis tas pats, bet kitoks požiūris. Profesionalais tampa tie, kurie šokiams paskyrė dvidešimt ar daugiau metų. Jie jau nori šokti ne tam, kad savo meistriškumą įrodytų kitiems, bet savo malonumui, turėti galimybę pabūti tarp bendraminčių, pasirodyti publikai. Profesionalų varžybose esame ne konkurentai, o bendražygiai.
G.: Daug mažiau rengiama ir profesionalų varžybų – kelerios per metus. O mėgėjų vyksta vos ne kiekvieną savaitgalį, tikras maratonas – prasideda vasaros pabaigoje ir baigiasi pavasarį.
- Ar brangus malonumas tapti šokėju?
G.: Viskas priklauso nuo to, kokio rezultato siekiama. Vaikams pirmaisiais metais nereikia jokios ypatingos aprangos – berniukai varžybose pasirodo su juodomis kelnėmis ir baltais marškinėliais, mergaitės su sijonėliu ir palaidinuke.
T.: Pradiniam šokių išsilavinimui reikia tikrai nedaug. Pas mus iš vaikų per daug reikalaujama. Gal todėl visoje Lietuvoje jaunimo tarptautinėje klasėje šoka kelios dešimtys porų, o tai tikrai nedaug palyginti su kitomis šalimis.
Labai gaila, kai matai mažą vaiką, iš kurio treneriai daro sportininką, kuriam svarbu nugalėti, gauti medalį. Tėveliai tokią poziciją irgi palaiko, skatina vaiką treniruotis kasdien. Jam nelieka laiko nei pomėgiams, nei žaidimams, nei draugams. Todėl paauglystėje prasideda maištas, šokis pasidaro ne malonumas, o katorga, ir vaikas atsisako šokti. Visada sakau, kad vaikas pirmaisiais metais turi šokti tiek, kad jam liktų laiko išbandyti save ir kitose srityse, kad jis atrastų save. Jei jo širdis links prie šokių, jis pats norės siekti aukštumų.
Negalėčiau dėl to kaltinti vien trenerių, tokia visa sporto kultūros sistema. Atvesdami vaiką į treniruotes, tėvai galvoja, kokių rezultatų jis pasieks po 20 metų, kokios turės naudos, ir visai nesvarbu, ar jam tai teiks malonumą.
- Pastaruoju metu suaugusieji vis dažniau renkasi šokius kaip laisvalaikio leidimo būdą.
T.: Mes tai vadiname hobio klase, arba visuomeniniais šokiais (angliškai „social dancing“). Lietuvoje šokius kaip laisvalaikio ir bendravimo būdą pradėjo populiarinti Tomas Petreikis. Šokti gali kiekvienas. Tai puiku, nes šokiams suteikia kitokį atspalvį. Sportinių šokių sporte trūksta džiaugsmo ir pasitenkinimo. Nors žmonės, šokantys savo malonumui, taip pat siekia tam tikro rezultato, bet tai visai kas kita, tai – vidinis tobulėjimas.
Šokius išpopuliarino ir televizijos projektai, tačiau šiek tiek ir iškraipė jų suvokimą. Tai, ką matome televizijos ekrane, daugelio žmonių supratimu, ir yra šokių pasaulis, nors tai tik ledkalnio viršūnė.
Be to, labai geri šokėjai ir choreografai, kurie nepasirodo televizijos ekrane, lieka nežinomi.
- Ar daug tenka paaukoti, norint išlaikyti gražias kūno linijas, palaikyti gerą formą?
G.: Darbo reikia įdėti tikrai labai daug. Tai miego, poilsio režimas ir reguliari mityba.
T.: Sportinių šokių šokėjo fizinis pasirengimas nesiskiria nuo aukšto lygio sportininko, reikia konsultuotis su mitybos specialistais. Geras dietologas visuomet patars valgyti viską, nes racionas turi būti platus, tačiau patars, kaip prieš varžybas organizmą „pakrauti“ energija tarsi akumuliatorių. Žinoma, mes neišsiverčiame be maisto papildų, nes krūviai yra nekasdieniai. Šokti – tai ne po parką pasivaikščioti ar dviračiu pasivažinėti. Vienas trijų minučių trukmės šokis prilyginamas 600 metrų sprintui. O mes tokių šokių per dieną sušokame 40. Tokie krūviai reikalauja atitinkamos mitybos. Tai nėra brangu, jei šviežias daržoves, mėsą perki turguje ir gamini namuose.
G.: Perkame tokius pačius produktus, kaip ir visi žmonės. Brangiai kainuoja tik maisto papildai.
- Gintare, ar nepavargsta kojos šokant su aukštakulniais?
G.: Jei treniruotės vyksta aštuonias valandas per dieną, nereikalaujama visą laiką avėti aukštakulniais. Tik prieš varžybas rekomenduojama su jais šokti, kad kojos priprastų. Žinoma, nuo jų kojos pavargsta, visada turiu batelius su žema pakulne, kuriais persiaunu. O šiaip man patinka aukštakulniai, nes nesu labai aukšta, tik, žinoma, su jais negali vaikščioti visą laiką.
T.: Pavargsta ne tik kojos. Labiausiai kenčia stuburas. Natūraliai žmogus vaikščioja į žemę remdamasis visa pėda. Šokant pasikeičia stuburo padėtis, perkeliamas kūno svoris. Todėl moterys, vaikščiojančios su aukštakulniais, jaučia nugaros skausmus.
G.: Ilgai šokant nukenčia stuburas ir kaklas, todėl labai svarbu, kad treneris išmanytų savo darbą, ypač apsaugotų mažus vaikus, kurių raumenys ar kaulai dar formuojasi.
T.: Geras šokių treneris visuomet daug dėmesio skiria bendram fiziniam parengimui. Šokis turi derėti su bendrais sveikatingumo principais, taip pat lavinti bendravimo įgūdžius. Tik tada galima siekti sportinių rezultatų. Deja, pas mus dažnai pradedama iš kito galo.
- Ar šiuo metu ruošiatės varžyboms?
T.: Praėjusią žiemą Kėdainiuose vyko tarptautinės sportinių šokių profesionalų varžybos, užėmėme antrą vietą. Taip pat važiavome į Prancūziją. Kitos varžybos Lietuvoje vyks rudenį. Planuojame dalyvauti televizijos šokių projekte. Kol kas dar sprendžiame, ar šoksime abu.
G.: Man dar reikia baigti mokslus, apginti magistro darbą. Pernai buvo labai sunku dalyvauti projekte ir mokytis.
T.: Mums esminis dalykas – pasirodyti publikai. Todėl nėra skirtumo – ar tai varžybos, ar koncertas. Svarbiausia – malonumas šokti.
- Kokie šeimos planai?
G.: Dar esame jauni, norisi pakeliauti, pagyventi savo malonumui.
T.: Mes abu dar turime neišsipildžiusių svajonių, kurias norime įgyvendinti, kad mūsų vaikams netektų jų realizuoti. Juk dažnai atsitinka, kai tėvai per savo vaikus siekia įgyvendinti tai, kas jiems nepavyko. Todėl norime būti tikri, kad radome savo vietą po saule, kad vėliau mūsų vaikai patys galėtų rinktis savo gyvenimo kelią.
