Gyventojų migracija – labai dinamiškas ir sudėtingas procesas. Lietuvoje tarptautinė imigracija, nesietina su kolonizacija, tapo aktuali tik atgavus nepriklausomybę, nes iki tol informacija apie migraciją buvo įslaptinta, prieinama dažniausiai tik tam tikroms institucijoms, tarnyboms(2). Vėliau, Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą ir padidėjus emigracijai į Vakarus, prasidėjo darbo migracija į mūsų šalį, dėl kurios dar labiau suintensyvėjo domėjimasis migracijos procesais. Dėl teisinių Europos Sąjungos reikalavimų, kuriuos Lietuva prisiėmė ir perkėlė į savo teisinę sistemą kaip narystės sąlygą, sustiprėjo poreikis integruoti imigrantus ir tautines mažumas(3).
Nepriklausomoje Lietuvoje visuomenės požiūrio į migrantus tyrimai atskleidė, kad Trečiųjų šalių piliečių imigracija, kaip ir daugelis kitų demokratiniame pasaulyje įprastų socialinių reiškinių, posovietinėje Lietuvoje yra apipinta įvairiausiais stereotipais. Žinių apie Lietuvoje kuriamą ir vykdomą migracijos politiką trūkumas, menkas migraciją reglamentuojančių teisės aktų išmanymas kursto piliečių nerimą dėl ateities, palaiko šalyje gyvenančių trečiųjų šalių piliečių diskriminaciją ir stereotipinį jų vertinimą.
Pavyzdžiui, įgyvendinamo Europos fondo trečiųjų šalių piliečių integracijai remiamo projekto „Sveiki atvykę!“ veiklų metu tiesiogiai bendraudamas su šalies gyventojais pastebėjau keletą dažniausiai Lietuvoje pasikartojančių stereotipinių nuomonių, esą Lietuvos gyventojai dėl imigrantų neteks darbo vietų, Lietuvą užplūs trečiųjų šalių piliečiai ir tai sukels įvairaus pobūdžio nestabilumų.
Atsakant į šiuos teiginius svarbu pabrėžti, kad kiekviena valstybė − tarp jų ir Lietuva − reguliuoja užsieniečių srautus, o ir trečiųjų šalių piliečių antplūdžius būtų sunku įsivaizduoti (Statistikos departamento duomenimis 2008 m. į Lietuvą atvyko 2577 trečiųjų šalių piliečiai, tuo tarpu išvyko 3146). Kita vertus, Europa sparčiai sensta, ateityje ji gali tapti pasaulio regionu, kuriame sparčiausiai mažės gyventojų, todėl migrantų srautus jau dabar svarbu valdyti.
Integracijos poreikį patvirtina ir Lietuvoje gyvenančių trečiųjų šalių piliečių įvairovė − jie yra labai skirtingi tiek savo patirtimis, tiek kultūra, įgūdžiais, išsilavinimu ir t.t. Į Lietuvą jie atvyko vedini įvairiausių tikslų: vieni vykdo diplomatinę misiją, kiti sukūrė šeimas, treti savanoriauja, atlieka specialisto darbą specifiniuose projektuose, plėtoja verslą, studijuoja ir pan. Šie žmonės kuria pridėtinę vertę šalies ekonomikai, žinių visuomenei ir kultūrai.
Pateiksiu pavyzdį: parengti specialistą reikalingos keliasdešimt tūkstančių litų siekiančios investicijos, tuo tarpu iš kitos šalies atvykęs parengtas specialistas mūsų šaliai „nieko nekainuoja“. Svarbu paminėti ir tai, kad kai kada valstybės net ir neturi galimybės parengti tam tikro profilio specialistų, nes tam nėra sukurtos specifinės mokymo bazės. Tokių ir panašių pavyzdžių yra daug.
Suvokus, kad migracija yra natūralus reiškinys ir, tinkamai reguliuojamas, gali padėti šalies ekonomikos plėtrai, neišvengiamai tenka svarstyti, kaip išvengti neigiamų padarinių, kuriuos sukelia neigiamos nuostatos trečiųjų šalių piliečių atžvilgiu. Šių nuostatų išgyvendinimas prisideda prie visuomenės socialinės darnos ir mažina pačių šalies piliečių nepagrįstas baimes, o sėkminga integracija (priėmimas į bendruomenę) gerina tiek trečiųjų šalių piliečių, tiek vietos gyventojų savijautą, stiprina jų tarpusavio pasitikėjimą ir prisideda prie darnios visuomenės kūrimo.
Priėmimo į bendruomenę arba integracijos procesas nėra vienpusis: čia svarbus tiek vietos gyventojų supratingumas ir teigiamos jų nuostatos naujakurių atžvilgiu, taip pat naujakurių noras įsitraukti į priimančią bendruomenę, tapti jos dalimi. Integracijos procesas, siekiantis abiejų tikslų, turi būti svarbi migracijos politikos dalis.
Lietuvoje imigrantų integracijos politikos plėtojimas prasidėjo iškart po nepriklausomybės atkūrimo, o labiausiai − įstojus į Europos Sąjungą. Šalies institucijos ir nevyriausybinis sektorius vykdo Europos fondo trečiųjų šalių piliečių integracijai remiamus projektus, taip pamažu ir sistemiškai kuriama efektyvi struktūra, kuri galėtų užtikrinti stabilią trečiųjų šalių piliečių integraciją ir, tokiu būdu, padėtų palaikyti tam tikrą pusiausvyrą tarp dominuojančios grupės ir mažumą atstovaujančių trečiųjų šalių piliečių grupių.
Labai gaila, bet čia valstybė veidmainiauja: viena ranka investuoja į tautinių mažumų, užsieniečių integraciją, kita ranka džiugiai sudaro visas galimybes radikalių nacionalistiškai nusiteikusių grupuočių maršams sostinės centre. O pastarųjų žygiuose iš tokių skanduočių kaip „Lietuva lietuviams“, „Juden Raus“ matyti, jog ten ne tik kad tvyro, tačiau ir skleidžiama neapykanta etninėms mažumoms.
Integracija, glaudžiai siedamasi su lygiomis galimybėmis įvairiose sferose, ne tik sukuria aplinkybes užsieniečiams išsaugoti ir plėtoti savo kultūrinį socialinį savitumą bei palaikyti socialinę ir ekonominę gerovę, tačiau kartu įpareigoja gerbti socialiai dominuojančios grupės kultūrą, politinę, socialinę ir ekonominę santvarką, laikytis tam tikrų bendrapilietinių atsakomybių. Jei laikomasi abipusės pagarbos ir bendrų taisyklių, trečiųjų šalių piliečiai neturėtų būti laikomi grėsme tautinei kultūrai ar ekonomikai, jiems turėtų būti suteikiama kultūrinė autonomija, integruojant šią grupę į potencialių piliečių gretas ir sudarant sąlygas jai natūralizuotis.
Esminiais integracijos veiksniais gali tapti aktyvus socialiai pažeidžiamų grupių dalyvavimas viešo pobūdžio visuomeninėje veikloje ir kitose įvairaus lygmens socialinėse sferose, nes taip mažinamos prielaidos nelygybės formavimuisi. Dėl nepakankamo dalyvavimo, trečiųjų šalių piliečių nematomumo ir vienpusiško jų siejimo tik su darbo migrantais ir atskiromis subkultūromis, taip pat dėl koncentracijos ar įvairių politinių įvykių atsiranda ksenofobijos apraiškų.
Ksenofobija savo ruožtu silpnina demokratinių instrumentų plėtotę ir įgyvendinimą, sukuria tam tikras ribas realiam trečiųjų šalių piliečių dalyvavimui visuomeniniame gyvenime, taip įsukdama ydingą nematomumo-priešiškumo ratą. Tokiu būdu ir dabar dalis visuomenės narių (dažniausiai menkai kvalifikuoti ir išsilavinę), siekdami išlaikyti savo pozicijas arba (dažniausiai politinėje sferoje) dėl asmeninių motyvų, žaisdami visuomenės nuostatomis bei kurdami naujus stereotipus, linkę nepelnytai diskriminuoti mažumų grupes.
Deja, kol kas nepelnytai susidurdami su neigiamomis visuomenės nuostatomis savo atžvilgiu, nemažai Lietuvoje gyvenančių trečiųjų šalių piliečių negali jaustis pilnaverčiais visuomenės nariais. Jausdamiesi nesaugūs, jie negali plėtoti savo veiklos, efektyviai spręsti kylančių problemų. Dėl kultūrinių skirtumų jie neretai yra lengviau atpažįstami ir tampa dar labiau pažeidžiami, todėl ima izoliuotis. Siekiant išvengti izoliacinės politikos, kuri ateityje gali paskatinti konfliktus tautiniu pagrindu, šių mūsų šalies gyventojų lygių teisių užtikrinimas ir integracija turėtų tapti svarbiu mūsų valstybės demokratinės plėtros prioritetu.
(1)Naujas nuomonės tyrimas rodo įtarų Lietuvos gyventojų požiūrį į imigrantus, „Atgimimas“, Nr. 21, 2009-06-26 – 2009-07-02.
(2)Sipavičienė A., Tarptautinė gyventojų migracija Lietuvoje: modelio kaita ir situacijos analizė, Tarptautinė migracijos organizacija, Socialinių tyrimų institutas. - Vilnius, 2006.
(3)Niessen J., Schibel Y., Integracijos vadovas politikos kūrėjams ir vykdytojams, Europos bendrija, 2006.