Be galo myliu savo mamą, bet suprantu, kad ji tikėjosi išauginti patrauklią, gražią mergaitę, nes man svarbiau yra jausmai, nemoku rūpintis taip savo išvaizda kaip kitos. Prieš keletą mėnesių buvau nuėjusi išpažinties, kunigas man pasakė, kad vienintelis būdas įveikti šią depresiją – įsimylėti. Bet kaip mane kažkas gali mylėti, jei aš pati nemyliu savęs ir nežinau, kaip galima mane mylėti. Labai dažnai verkiu, gyvenu be motyvacijos. Tokia būsena – nepakenčiama. Greitai prasidės naujas gyvenimas – studijos, ir dėl visų šių nesąmonių nenoriu susigadinti sau gyvenimo. Noriu įveikti save, bet nežinau kaip, patarkite. Ačiū.
Pataria psichologė Vaida Platkevičiūtė
Skaitant tavo laišką, darosi labai liūdna, kad savo aplinkoje suvokdama savo dovanas, tu vis vien nesijauti vertinga, vien todėl, kad nepriimi savo išvaizdos. Taip jau yra, kad paauglystėje, ankstyvoje jaunystėje, mergaitės taip sureikšmina išvaizdą, jog tai tampa kone vieninteliu kriterijumi, pagal kurį suvokia savo vertę. Tai, kaip mes atrodome, nėra nereikšmingas dalykas. Vienaip ar kitaip pirmas mūsų žvilgsnis yra į asmens vaizdą. Tačiau jokiu būdu tai nereiškia, kad neatitikdama populiarinamo merginos vaizdo, kuris neša nemažus pinigus, esi neįdomi, o juo labiau - negraži.
Minėjai, kad gerai sutari su mama, ją myli, tačiau tau atrodo, jog ji norėjo užauginti gražią mergaitę. Esu tikra, kad tokią ir užaugino. Net jei mamos mėgsta patarinėti ar ne visada subtiliai pateikia savo pasiūlymus labiau savimi pasirūpinti, daugeliui jų savos dukros yra tikrai patrauklios ir simpatiškos. O jei jautiesi, jog nepateisini mamos lūkesčių, neturi tokių rūpinimosi savimi įgūdžių, kokių norėtų mama, esant artimam santykiui visada galima jos paprašyti pagalbos, patarimų, atsiduoti į jos rankas, jei pati tikrai to nori.
Kaip jau minėjau, tavo metų merginos labai sureikšminusios išvaizdą, yra ne šiaip sau. To iš jaunos moters reikalauja pelno siekianti erdvė. O pasiduoti jai labai paprasta. Jaunam asmeniui be galo svarbu būti priimtam, pastebėtam, atrastam. Ypatingai tai susiję su troškimu užmegzti artimus romantiškus santykius.
Tačiau labai svarbu suvokti, jog šiuo metu išgyvenamas laikas kur kas svarbesnis ir reikalingesnis ne išvaizdos puoselėjimui, darymui iš jos garbinimo objekto, o pažinimui, patyrimui, kūrybai. Nesakau, jog reikėtų atsisakyti visko, kas susiję su išore ir tuo, kaip atrodai, tačiau nebūtina atitikti tam tikrų etalonų, jog būtum įdomi, pastebėta, o kažkada ir pamilta.
Žmogaus grožį neretai kuria ne dažai, rūbai ar šukuosenos, o jo vidinis pasaulis. Savęs priėmimas ir paprasta meilė sau. Suvokdamos savo vertę, žinodamos ir vertindamos turimas dovanas, merginos gali jaustis tokios gražios, jog nepaliks abejonės kitiems ir jie tuo taip pat patikės.
Minėjai, jog buvai pas kunigą išpažinties. Vadinasi, jog tikėjimas tau nėra svetimas. Kai susvyruoja mano pasitikėjimas savimi, neretai prisimenu vienos psalmės eilutes: „Juk tu sukūrei mano širdį, numezgei mane motinos įsčiose. Šlovinu tave, nes esu nuostabiai padarytas“ Ps 139, 13 – 14. Kūrėjas padarė tave tokią, kokios kažkam reikia. Konkrečiam žmogui, gal kokiai nors misijai ar mažesniems kasdieniams darbams. O jei juo tiki, vertėtų priimti ir tą jo siųstą dovaną – savo išvaizdą.
Gali būti, jog jausdama didesnį dėkingumą už tai, kaip atrodai, dažniau ir atsisuksi į savo kūną, veidą. Pasirūpinsi jais, labiau juos mylėsi ir norėsi atskleisti jų grožį. Dar kartą noriu tau pasakyti, jog grožis neturi vieno veido. Būtų, o kartais net ir yra per daug pilka, jei visi atrodytume taip pat. Dėl to pabandyk pažvelgti į save ne mūsų visuomenės, o To, kuris tave sukūrė žvilgsniu. Pati žinai, jog esi apdovanota. Nereikėtų savęs atsisakyti ar pasislėpti nuo visuomenės vien dėl to, kad nesijauti tokia, kaip klasės draugės.
Ir apie kunigo patarimą... Nežinau, ką jis norėjo tau pasakyti.
Įsimylėti yra labai gera. To nori daugelis žmonių, ypatingai jaunystėje. Tačiau tai nėra vienintelis laimės šaltinis. Šiuo metu esi jauna. Tai yra laikas, kuomet gali atiduoti save pomėgiams, mokslams, draugiškiems santykiams ir buvimui su daugeliu žmonių. Prisirišimas suteikia saugumą, tačiau riboja ir atima nemažai laisvės. Ir tikrai neverta šiuo metu būnant vienai leisti laiką ir laukti to vienintelio. Viskam yra savas laikas. Pabandyk atrasti, kam yra skirtas tavasis, ir mėgaukis tuo. Kai mylėsi savo gyvenimą, save, tuomet didesnė tikimybė, kad kas nors pamils ir tave. Save priimantį asmenį pamilti daug lengviau, nei tą, kuris jaučiasi ne toks, koks turėtų, galėtų būti.
Gražios tau jaunystės ir mokėjimo ją išskanauti, išbūti, pamilti save ir neskubėti.
Vaida
Rekomenduojama literatūra:
1. Joshua Harris. „Atsisveikinimo bučinys pasimatymui“, 2005 m.
2. Gintautas Vaitoška. „Kas iš vaikų pagrobė gandrą?“, 2010 m.
3. Mary Pipher. „Prikelti Ofeliją. Kaip išgyventi paauglystę“, 2007 m.
Turite problemą, kuri neduoda Jums ramybės? Rašykite psichologui@delfi.lt. Atsakymai publikuojami DELFI Gyvenime (psichologai neatsakinėja asmeniškai).
