Galime kurti darbo vietas, bet ar užtikrinsime jų pastovumą ir sugebėsime integruoti su visa šalies ekonomika? Galime pastatyti mokyklas, bet ar rasime joms mokytojų? Galime pastatyti kotedžus ar daugiabučius, bet ar neteks tapti jų prižiūrėtojais? Ne veltui ir EK pranešimas klausia: kaip išeiti iš užburto rato? Išties, kaip?
Nors Europos politikai vengia romų tautinei mažumai suteikti išskirtines sąlygas ar teises, tenka pripažinti ir Europos skolą šiai didžiausiai viso žemyno mažumai (ES šalyse gyvena apie 12 milijonų romų). Persekioti ir naikinti nacių II pasaulinio karo metais, romai negalėjo atsikvėpti ir jam pasibaigus. Atskirtis, neretai pasiekianti neapykantą, tebėra nuolatinė grėsmė romų bendruomenėms tiek Centrinės Europos, tiek ir kitose šalyse. Net ne grėsmė – tai veikiau jų būtis.
Neturime romų problemų sprendimo ir mes. Tai vienas miesto meras, tai kitas užsimoja ką nors daryti, tačiau tie ketinimai nesiremia nei doru supratimu, kaip tinkamai integruoti romų bendruomenę, nei, tuo labiau, bendru sutarimu su ja. Todėl nieko neišeina ir neišeis. Romų problemos nepavyks išspręsti tik Briuselyje, tik mūsų Seime ar Vilniaus savivaldybės rūmuose. Kaip kitatautis nesugalvos geriausio gyvenimo būdo lietuviui, rusui, baltarusiui, latviui, taip nė vienas iš išvardintų nesugalvos, kaip reikia gyventi romui.
Dabar dažnai kalbame apie toleranciją, tačiau skaitydamas žiniasklaidos tekstus apie romus dažniau tarp eilučių ar tiesiai jose matau viliones spręsti problemą prievarta. Prievarta labai patogu pasinaudoti. Romų bendruomenėje, tarkime, prie Vilniaus, galima rasti daug ydų, pažeidimų, nusikaltimų pėdsakų, kurie leistų prisidengti teise vykdant „valymą“. Taip, nusikaltimai bado akis ir demoralizuoja ištisus miesto rajonus, jei ne visą miestą. Bet ar mes už ES integracijos lėšas romams pastatysime jaukų kalėjimą? Koncentracijos lagerį?
Norom nenorom į galvą ateina analogija su indėnais Šiaurės Amerikoje. Ne visiška, žinoma, bet vis dėlto – privatizavę visas žemes, sukoncentravę civilizaciją metropoliuose ir nužudę kaimą su jo sodybomis ir vienkiemiais mes nebepalikome erdvės tradiciniam pusiau klajokliškam romų gyvenimo būdui. Tikėjomės (?), kad jie prisitaikys prie mūsų. Tačiau atėmėme iš tautos erdvę ir gyvastį, paversdami priemiesčių kloakos gyventojais be laisvės, garbės ir ateities. Kaip kitaip galėjo tai baigtis?
Todėl ir eurointegracines lėšas šioje srityje vertinčiau skeptiškai ir nepeikčiau labai atskirų ES valstybių už neveiklumą. Kai neturi recepto, tai negali ir vaistų pirkti. Bandymai aptverti, surikiuoti, išmuštruoti ir paleisti „į visuomenę“ romus gali baigtis kaip visi ankstesni.
Aš irgi neturiu recepto, bet šį bei tą nujaučiu. Žinote, kaip romai švenčia savo dieną? Plukdo upėje gėles, taip pažymėdami nenumaldomą klajoklio dvasią…