Tai pastebi ir belgų kilmės kun. Egidijus Charue, gyvenantis Zarasų rajone, Baltriškėse įsikūrusioje „Tiberiados bendruomenėje“, kurios misija – darbas su jaunimu ir šeimomis.
„Kaip patiriame kalbėdami su pas mus atvykstančiu jaunimu, maždaug pusė šeimų nepritaria jų tikėjimui. Vienus tai užgrūdina, o kiti iš viso atsisako krikščionybės, Bažnyčios, nes neatlaiko spaudimo“, - DELFI sakė dvasininkas.
Kita jo minėta problema, kad Lietuvoje šeimos gyvenime dalyvauja retas vyras, o tai turi didelės įtakos berniukams. „Man gaila katalikių mergaičių, kai matau, kiek nedaug jaunuolių – gal apie 20 proc. atvyksta į katalikiškas jaunimo stovyklas. Lietuvoje Bažnyčia – labai moteriška, tik vienas kitas vyras, todėl berniukai nemato tinkamo pavyzdžio“, – atkreipė dėmesį kunigas E.Charue.
Jaučiasi prievarta varomi į Mišias
Tai, kad ne tėvai vaikus, o tikėjimą atradę vaikai tėvus atveda į Bažnyčią, dvasininkų nuomone, būdinga ne vien posovietiniams kraštams bet ir Vakarams, kur ypač sparčiai vyko sekuliarizacija. Šis procesas pažengęs ir Lietuvoje, todėl Pirmai Komunijai vaikus ruošiantys katechetai didesnį dėmesį pradėjo skirti tėvams.
Naujovė sukėlė nemenką pasipriešinimą. Nors dabartinė tvarka galioja daugiau nei penkerius metus, diskusijos apie ankstesnę, kai Pirmajai Komunijai vaikai buvo rengiami mokykloje, netyla.
Dažniausiai žmones piktina tai, kad kiekvieną sekmadienį ne tik vaikams, bet ir jiems reikia vaikščioti į Mišias.
„Ir taip ištisus metus – nebeturim laisvų savaitgalių. Gerai, kad vaikas bent mokykloje tikybą lankė, o jei ne – tai, pažįstami sakė, Utenoje net trejus metus reikia visai šeimai dalyvauti Bažnyčios gyvenime, antraip neprileidžia vaiko prie Pirmos Komunijos“, - DELFI piktinosi du sūnus auginanti moteris.
Paklausta, kodėl šeimai svarbu, kad vaikas pasirengtų priimti minėtą Sakramentą, pašnekovė pripažino nesanti labai religinga, bet norinti dėl savo vaikų padaryti „kas priklauso, o paskui jau tegu patys renkasi, kaip jiems gyventi“.
- Tėvai sako, taigi vaikus leidžiam prie Komunijos, prie ko čia mes?
D. Gervytė: Panašiai kalbama ir apie mokyklą: „Taigi jūs turite mokyti, auklėti, nes mes visai dienai mokytojams patikim savo vaikus ir net kartais už tai mokam pinigus“.
Iš tiesų, mokykla turi daugiau kompetencijų perduoti žinias. Bažnyčiose katechetai perduoda tikėjimo žinias, bet pats mokymas, tikėjimo perdavimas, kaip elementarus vaiko ugdymas, vyksta šeimoje.
Jeigu tėvai atsitraukia nuo tos atsakomybės, jie iki galo net neišpildo krikščioniško įsipareigojimo, nes kai tuokėsi ar Bažnyčioje krikštijo savo vaikus, pasižadėjo prieš Dievą auklėti juos krikščioniškai.
- Jei tėvai nelanko užsiėmimų, jų vaikų neruošiate Pirmajai Komunijai?
D. Gervytė: Tėvų dalyvavimas nėra sąlyga vaikui eiti į bažnyčią. Pasitaiko žmonių, kurie tiesiai pripažįsta, kad nėra tikintys, bet vaiką atveda todėl, kad jis labai nori, nes į užsiėmimus eina jo draugai.
Jeigu tėvai neprieštarauja, kiekvienas vaikas gali eiti Pirmos Komunijos - juk dėl to nepradėsime atvertinėti tėvų ar prievarta grūsti į bažnyčią.
Bet, kaip rodo patirtis, tokie tėvai ir nesukelia problemų: nesvarbu, kad netikintys, net palydi vaikus į užsiėmimus, domisi, ką vaikas mokosi ir tai rodo jų didelę pagarbą vaikui ir pačiai Bažnyčiai.
- Kokie – didesnė problema?
D. Gervytė: Laikantys save labai susipratusiais krikščionimis. Jie iš tiesų ir yra krikščionys, tačiau į Pirmąją Komuniją žiūri formaliai: „reikia sutvarkyti vaikus“ arba atėję reikalauja nepagrįstų dalykų.
- Pavyzdžiui?
D. Gervytė: Nesupranta, kodėl užsiėmimus reikia lankyti visus metus ir sako, kad jų vaikas labai protingas ir gali knygelėje prašytus dalykus išmokti per savaitę.
Tokiais atvejais sudėtinga išaiškinti, kad čia ne išmokimo problema, kad visi vaikai labai protingi, o savi – dar protingesni.
Tačiau metai reikalingi tam, kad vaikas įprastų prie bendruomenės, su ja susipažintų, išmoktų dalyvauti liturgijoje. Per savaitę tai neįvyksta.
Kartais tėvams duodu pavyzdį: susipažįstat su kokiu nors žmogumi, per savaitę ir net greičiau galite apie jį surinkti informaciją, labai gerai viską apie jį žinoti, tačiau jeigu su juo bendrausite metus, jis taps jums brangus, savas, taps jūsų gyvenimo dalimi. Taip ir su tikėjimu. Galime surinkti informaciją apie Jėzų, ją išmokti, tačiau dėl to santykis neužsimegs. Aišku, stebuklų būna, tarybiniais laikais visus Komunijai per savaitę paruošdavo, bet dabar gyvename nebe tarybiniais laikais.
- Ar jūsų praktikoje yra buvę, kad žmonės būtent per vaikus atsivertė į tikėjimą?
D. Gervytė: Buvo. Tačiau daugiau tokių, kurie, artimiau susipažinę su Bažnyčia, palieka išankstinius nusistatymus, skeptiškumą, atranda, kad jų tikėjimas gali būti gyvas – sietis su gyvenimu.
- Pastebėjote, kad vaikus Pirmajai Komunijai pradėjus rengti ne mokykloje, o bažnyčioje sumažėjo besiruošiančių priimti šį Sakramentą?
D. Gervytė: Aišku, nes dabar reikia papildomos pastangos. Tačiau šita sistema išgrynina tikrai norinčius gilinti tikėjimą ir katalikiškai auklėti vaikus.
- Kas nutinka, kai tėvai tik iš pareigos, neslėpdami nepasitenkinimo, eina su vaikais į Bažnyčią
D. Gervytė: Vaikams tai labai didelis išbandymas, jie sutrinka. Viena vertus, suaugę žmonės – kunigai, katechetai – aiškina apie tikėjimą ir jo naudą žmogui, atsako į klausimus, kurie natūraliai tam vaikui kyla, kita vertus tėvai sako: „Ai, tuos metus kažkaip prakentėsim, o kai prieisi prie Pirmos Komunijos, gyvensim kaip gyvenę“.
Vaikams nebeaišku, kodėl jie turėtų eiti į bažnyčią ruošis Pirmai Komunijai, jei tėvams iš tiesų tai atrodo nerimta. Todėl, pirma to, kad su vaikais eitų į bažnyčią, labai svarbu, kad suaugusieji nesišaipytų iš vaiko pažiūrų.
- Kam netikintiems tėvams iš viso vesti ruošti vaikus Pirmai Komunijai?
D. Gervytė: Tėvai sako, dėl tradicijos, kad reikia „sutvarkyti“, nes paskui, jei vaikai norės tuoktis bažnyčioje, vis viena reikės. Tačiau koks tikslas tuoktis bažnyčioje, jeigu tikėjimas nėra gyvenimo dalis?
- Vis dėlto, kodėl nepakanka Pirmai Komunijai rengti tik vaikus?
D. Gervytė: Tėvai yra suaugę, tačiau jų religinės žinios dažnai likę vaikiškame pasiruošimo Pirmai Komunijai lygyje. Įsivaizduokite, jeigu mums reikėtų apsirengti drabužiais, kuriuos nešiojome prieš trisdešimt metų: su jais ne tik į gatvę neišeitume, į juos tiesiog neįlįstume.
Esminės tikėjimo tiesos - nekintančios, bet jų išraiška ir būdas paaiškinti kai kuriuos tikėjimo dalykus kinta. Pavyzdžiui, pasninkauta ir tuomet, kai mūsų tėvai ruošėsi pirmajai komunijai, ir dabar. Tačiau tarybiniais laikais per pasninką pakviesti nevalgyti „čipsų“ būtų nesuprantama, nes jų tiesiog nebuvo. Kartais vaikams sakome, kad jo susilaikymas, pasninkas gali būti ir pasirinkimas kiaurą dieną nežaisti kompiuterinių žaidimų. Dabartiniam paaugliui, skirtingai nei mums, toks pasninko pasiūlymas – daug sakantis.
Kalbant apie vieną iš dešimties įsakymų „Nepaleistuvauk“, atkreipiamas vaikų dėmesys į internetinius pornografijos puslapius, kurių vartymas prilyginamas paleistuvavimui. Nes vaikas turi suvokti, kad tai ne tik nepadoru, netinkama, bet ir negerai jam pačiam.
Pieš 20 metų toks pavyzdys būtų visiškai nieko nereiškęs. Pornografija, vulgarumas ir žmogaus polinkis sudaiktinti kitą žmogų, pasinaudoti jo kūnu visada buvo, tačiau nebuvo kompiuterio, interneto.
Kitas pavyzdys - visai neseniai kunigai Mišias aukodavo ne atsisukęs į žmones, bet nuo jų nusisukę. Antrasis Vatikano susirinkimas akcentavo bažnyčios bendruomeniškumą, todėl tai, kad kunigas yra atsigręžęs į žmones, turi gilų paaiškinimą. Tai buvo didelis pasikeitimas, netgi lūžis Bažnyčios gyvenime, tačiau tuo pačiu – tik forma ir pagilinimas suvokimo, kas yra bendruomenė.
Kai kuriems vyresniems žmonėms nepriimtina, kad Mišioms patarnauja mergaitės. Tačiau dabar Lietuvoje jau yra nemažai bažnyčių, kur patarnauja ne tik berniukai.
Vaikams, jeigu jie taip rado, tai nėra neįprasta, tačiau vyresnio amžiaus žmones gali net papiktinti, nors tai - ne tikėjimo turinio, o tik praktikos dalykas.