Beržų ir klevų sula Lietuvoje buvo ne tik populiarus gėrimas iki XX a. vidurio. Iš jos tekėjimo žmonės spręsdavo apie ateinančius metus (jei sula veržiasi gausiai – vasara bus lietinga). Sulos, kaip natūralaus vitaminų šaltinio, nederėtų pamiršti ir dabar: joje, be to, gausu angliavandenių, mineralinių medžiagų ir mikroelementų (kalio, kalcio, geležies druskų, azoto, bario, fosforo, magnio, vario, natrio, nikelio).
Be to, suloje yra įvairių rūgščių, eterinių aliejų, betulino, saponinų, fitoncidų. Organizmui po ilgos žiemos labai trūksta vitaminų ir mineralinių medžiagų, todėl toks „kokteilis“ žmogui ypač naudingas. Ji reguliuoja medžiagų apykaitą, stiprina ir valo organizmą (šalina akmenis, druskas, šlakus, toksinus), skatina audinių atsinaujinimą.
Sulos metas
Tinkama gerti sula pradeda bėgti, vidutinei paros temperatūrai pakilus iki 4–6 °C, ir baigiama, kuomet išsprogsta pumpurai. Klevai sulą ima duoti maždaug savaite anksčiau nei beržai. Sula gaunama nepakenkiant medienai, iš šiaurinės medžio pusės 70 cm aukštyje grąžtu pragręžus iki 5 cm gylio skylutę, į kurią įstatomas latakėlis sulai surinkti.
Geriausia rinktis stiklinį indą, nes dėl plastikiniuose induose esančių cheminių medžiagų sula gali įgauti specifinį skonį. Baigus rinkti sulą, skylutė užkemšama šakele ar mediniu kamščiu, užtepama sodo tepalu arba derva, kad neįsimestų puvinys.
Per sezoną iš vieno beržo galima surinkti iki 100 ar daugiau litrų sulos. Klevai sulos duoda ne tiek daug, tačiau ji būna cukringesnė (senovėje naudota maistui saldinti). Sula intensyviai teka keletą savaičių, tačiau patyrę jos išgavimo meistrai skysčio tekėjimą pratęsia gana ilgą periodą: iš pradžių sulą leisdami iš ant kalvelių augančių medžių, vėliau pereidami prie šaltesnėse lomelėse augančiųjų.
Sulą galima rinkti iš visų beržų ar klevų, bet patariama vengti medžių, augančių šalia judraus kelio, šalikelėse ar palaukėse, kurios tręšiamos mineralinėmis medžiagomis ir kuriose naudojami įvairūs chemikalai.
Ar sulos tekinimas nekenkia medžiui? Medis, iš kurio tekinama sula, nežūsta, tačiau praranda daug maisto medžiagų. Tokie medžiai kurį laiką auga lėčiau, jų šakos trumpesnės, lapai smulkesni, taigi sumažėja visas žaliasis paviršius, saulės energiją paverčiantis organine medžiaga. Todėl sulą reikėtų tekinti protingai, dažnai nežalojant tų pačių medžių kamienų, geriau pasirinkti menkesnius ar kirsti numatytus medžius.
Beržų sula – ir vaistas, ir maistas
Nuo senų laikų žinoma, jog pavasarinėje beržo suloje yra labai daug vitaminų ir ją gerti sveika. Joje yra 0,5–2 proc. sacharidų (gliukozės, fruktozės), organinių rūgščių, vitaminų C, PP, kalio, kalcio, geležies druskų ir daug kitų mineralinių medžiagų.
Šviežia beržų sula gydo skrandžio žaizdas, galvos skausmus, bronchitą, kosulį, skorbutą, kepenis, padeda sergant inkstų akmenlige, reumatu, radikulitu, artritu ar podagra. Reguliuoja medžiagų apykaitą, stiprina ir valo organizmą, papildo jį vitaminais, skatina audinių regeneraciją. Ji taip pat nuo seno naudojama plaukams ir odai prižiūrėti, veidui prausti.
Pavasarį, kai organizmas po žiemos yra išsekęs, sula suteikia jėgų, gerina nuotaiką: reguliariai gerdami sulą pajusite, kad rečiau skauda galvą, nebekankina nemiga ar ūžesys ausyse, dingsta irzlumas. Jūsų kraujyje padaugės eritrocitų ir hemoglobino, pagerės nuotaika ir savijauta.
Beržų sulą galima maišyti su įvairių vaisių ir daržovių sultimis ar užpilti ant kokių nors vaistinių augalų (pavyzdžiui, jonažolių, takažolių, erškėtuogių, mėtų, melisų ir kitų) – vaistinės jų savybės sustiprina gydomąjį beržų sulos poveikį.
Gydantis sulos kasdien reikėtų išgerti po porą litrų. Kitais atvejais geriama po stiklinę tris kartus per dieną.
Geriausia gerti šviežią sulą, nes palaikyta ilgiau nei keletą dienų ji iš gydomojo gėrimo gali virsti nuodais. Jeigu sula neišgeriama iš karto, reikia ją laikyti užsuktame stiklainyje šaldytuve arba supilstyti į butelius (galima įberti šiek tiek cukraus), užkimšti ir laikyti rūsyje.
Šviežios sulos sezonas labai trumpas, o ja mėgautis norisi kuo ilgiau. Norėdami kuo ilgiau išlaikyti sulą, mūsų senoliai išmoko gaminti girą – ją raugindavo statinaitėse. Nuo seno Dzūkijoje išlaikydavo sulą net iki vasaros darbų. Supylę ją į statinę, ant viršaus užpildavo apie 5 cm storio avižų sluoksnį, pridengdavo drobule ir pastatydavo rūsyje vėsioje vietoje. Sudygusios avižos suformuodavo savotišką dangtį ir apsaugodavo skystį nuo sąlyčio su aplinka.
Kartais tokią sulą raugindavo, į statinaitę įdėdami naminės duonos, juodųjų serbentų lapų ir ją apdėdami šiaudais bei apipildami avižomis. Iš sulos galima greitai pasigaminti ir skanios giros. Tam reikia beržų sulą pašildyti iki 35 laipsnių temperatūros, įdėti mielių su cukrumi, indą uždengti ir laikyti 5–10 laipsnių temperatūroje tris keturias dienas.
Beržų sula savo vertingųjų savybių nepraranda ir konservuota. Joje gausu C vitamino, gliukozės, kalio, kalcio, magnio ir kitokių organizmui naudingų medžiagų.
Klevų sula – skystasis auksas
Dar daugiau vitaminų ir mineralinių medžiagų yra klevų suloje, tad neatsitiktinai šis gėrimas vadinamas skystuoju auksu. Klevų suloje gausu fruktozės, stabilizuojančios cukraus kiekį kraujyje, smaližiams sumažinančios saldumynų potraukį. Arbatinis šaukštelis klevų sulos gali pakeisti lygiai tokį patį kiekį cukraus. Sula tiks ir į rytinės kavos ar arbatos puodelį, o vaisinis jogurtas su šiuo gardumynu bus dar skanesnis.
Klevų sirupas
Lietuvoje klevų sirupas nėra plačiai paplitęs, todėl daugiausia importuojamas iš Kanados. Klevų sirupas puikiai tinkamas tiek maistui ruošti, tiek sveikatai stiprinti. Naudojamas patiekalams saldinti, klevų sirupas net pranašesnis už medų – jame mažiau kalorijų, o naudingų mineralų koncentracija didesnė. Be to, klevų sirupas – magnio ir cinko šaltinis: viename jo šaukšte yra apie 0,2 mg magnio (10 proc. dienos normos), 0,55 mg cinko (2 proc. dienos normos). Tai saldiklis, kurį rekomenduoja širdies ir kraujagyslių ligų gydytojai.
Vienam litrui klevų sirupo pagaminti reikia beveik 40 litrų sulos. Cukraus koncentracija sirupe siekia apie 60 proc. Jei ruošiatės klevų sirupą gaminti savarankiškai, tam geriausiai tiks kaimiška lauko virtuvė, nes gamybos procese išsiskirs daug drėgmės. Gaminimo procesas nėra sudėtingas – klevų sula ilgai kaitinama, kol išgaruoja vanduo ir išgaunamas reikiamos spalvos ir konsistencijos sirupas. Beje, klevų sirupas – Šiaurės Amerikoje gyvenusių indėnų išradimas. Jį virdavo kaip vaistą nuo įvairių negalavimų. Iš tikrųjų pagal naudingumą sveikatai Amerikoje klevų sirupas vertinamas kaip pas mus medus.
