Atrodo, šiandien ateina vienos iš pastarojo meto karščiausių Lietuvos politinių mizanscenų atomazgos laikas. Iš pirmo žvilgsnio niekuo nesusiję klausimai šiandien gula į vieną gretą: politiniai debatai dėl tariamai nuolat diskriminuojamos lenkų mažumos ir Lietuvos prezidentės atsisakymas vykti į Prahą vakarieniauti su JAV prezidentu Baracku Obama.
Balandžio 2 d. dar nežinodama tikrųjų D. Grybauskaitės atsisakymo vykti į pasimatymą su JAV prezidentu priežasčių DELFI vyr. redaktorė Monika Garbačiauskaitė klausė:
„Gal čia toks išmąstytas ėjimas žirgu? /.../ Kol kas neaišku, nes ir Prezidentūra, ir premjero spaudos tarnyba pabrėžtinai vengia komentuoti šią vizito Prahoje rokiruotę. O reikėtų tautai paaiškinti, kodėl vieninteliai iš keturių valstybių atsisakėme. Gal iš tiesų Prezidentūra vadovaujasi kokia nors nuoseklia ir gerai apgalvota strategija, neskirta plačiam bei viešam aptarimui, bet tokiu atveju turėtų ne mažiau išsamiai apgalvoti ir savo paaiškinimus šalies visuomenei, neapsiribodama bet kaip numestais pora žodžių. /.../ Nes kol kas Prezidentūra daro gana keistus ir destruktyvius sprendimus ir kas galėtų dabar įvardinti, kokia gi ta Lietuvos užsienio politikos koncepcija?… Kyla klausimas, ar apskritai Lietuva turi savarankišką užsienio politiką?“
Dabar aiškėja, kad tikrai turi. Ir teisūs tie, kurie kaip ir M.Garbačiauskaitė sako, kad prezidentės D.Grybauskaitės „real politik“ orientuota į ES. Tai tiesa. Tik pamirštame, kad tarp mūsų ir ES stovi ir niekur nesiruošia trauktis „strateginis partneris“, be perstojo kartojantis: „Į ES be w raidės pro mus nepraeisite!“ Tad ką betiestumėme Vakarų kryptimi – ranką, elektros jungtį ar dujų vamzdį, – privalome pirmiausia parodyti „strateginiam partneriui“ Lietuvos piliečio pasą su w raide.
Bet tikslas pateisina priemones ir, kas beįvyktų, Lietuvos valdžia ketina balandžio 8 d. pademonstruoti savo įnoringai strateginei partnerei „real politik“. 10 val. 30 min. premjeras A.Kubilius Seime pateikimo stadijoje mėgins „prastumti“ savo ir „strateginių partnerių“ „Vardų ir pavardžių rašymo dokumentuose įstatymo“ projektą Nr. XIP-1644(2), net prieštaraujantį Konstitucijai, o paskui sėkmingai išskris pas B. Obamą į Prahą. 15 val. 30 min. „real politik“ estafetę iš premjero perims prezidentė D.Grybauskaitė ir iškilmingai raportuos iš Vakarų atvykusiam „strateginiam revizoriui“ L.Kaczynskiui apie tai, kaip sėkmingai vykdoma w ir kitų „strateginių partnerių“ širdžiai mielų raidžių integracija į storžievių litvinų dokumentus.
Po to abu prezidentai repetuos sėkmingas derybas dėl Lietuvos ir Lenkijos dujotakio statybos perspektyvų ir galimybės sujungti iki šiol energetiškai izoliuotas Baltijos valstybes su Lenkijos dujų tiekimo ir perdavimo sistema.
Tad tokia dabar, regis, yra numatyta gudri „real politik“, toks geras biznis – kelios papildomos raidės, keli lenkiški diakritiniai ženklai LR pasuose. O už tai – dujotakis, elektros jungtys ir Lenkijos užsienio reikalų ministro Radislawo Sikorskio žadėto moratoriumo vykti į Lietuvą nutraukimas nedelsiant, kai tik bus priimta w raidė! Tikriausiai ne šiandien Lenkijos viršūnės sugalvojo naują masalą Lietuvai būsimam dešimtmečiui – dujotakio pažadą. Tikriausiai tik atsitiktinai šia idėja Lenkijos ir Lietuvos prezidentai sumanė pasidalinti kaip tik šiandien.
Vis dėlto, kodėl gi Lietuvos kaimynei tokia brangi w raidė Lietuvos piliečių pasuose?
Dar 1999 m. lenkų kilmės sociologė, Vilniaus universiteto absolventė Katarzyna Korzeniowska savo moksliniame straipsnyje „Nūdienė lenkų kultūra rytuose“ pakankamai objektyviai apžvelgusi Rytų Europos valstybių Lietuvos, Baltarusijos ir Ukrainos polonizacijos aplinkybes, aptarė šių teritorijų vadinamos „re-polonizacijos“ galimybes bei jos strategiją ir taktiką:.
„Rytų Europos lenkų tapatybės specifika yra gana gerai ištirta. Nepaisant tam tikrų skirtumų, pasireiškiančių kai kuriuose kraštuose, šių regionų lenkams bendra yra taip vadinama „pasinė tapatybė“, tai yra verbalinis deklaratyvus savęs vadinimas lenkais. Deja, ji neturi gilesnių kultūrinių pasekmių, nesukelia poreikio žinoti lenkų kalbą, neveda į gilesnę pažintį su lenkiška kultūra. Lenkų tautybės deklaravimas yra susijęs su katalikiškumu arba katalikiška kilme. Lenko tapatinimas su kataliku šiuose kraštuose kyla iš XIX a. tradicijos ir iki šiol yra nurodoma kaip svarbi „buvimo lenku“ motyvacija.“
Toliau K. Korzeniowska aptarė galimą Rytų Europos tautų arba bent labilių tautiškai tvirtai neapsisprendusių gyventojų grupių repolonizacijos strategiją. Kaip viena iš galimų neapsisprendusias, labilias tautines mažumas konsoliduojančių strategijų minima tariamai pažeidžiamų tautinės mažumos teisių gynimas, kita – vadinama „elito polonizavimo strategija“.
„Reikia dar kartą pabrėžti, kad elito „polonizavimo“ strategija nereiškia polonizuojamųjų tautinės savimonės pakeitimo, bet greičiau bandymą lenkišką kultūrą padaryti natūraliu tarpininku tarp tautinės Lietuvos, Baltarusijos, Ukrainos ir vakarų kultūros. Ši strategija teigia aktyvaus veikimo būtinybę į tikslinę sąlyginai nedidelę įtakojamųjų grupę“, – rašo K. Korzeniowska.
Ir nors autorė žodžius polonizacija ima į kabutes ir aiškina, kad tai reikia suvokti kaip polonizaciją gerąja prasme, bet polonizacija ir yra polonizacija. O gerosios polonizacijos pavyzdžių, kaip ir negerosios, savo istorijoje jau esame turėję. Visgi, kaip matome iš pastarojo meto įvykių, naujasis Lietuvos polonizacijos projektas (re-polonizacija) jau įgyvendinamas. O į tikslinę gerąja prasme polonizuoto elito grupę, atrodo, yra įtraukti ir Lietuvos premjeras bei prezidentė.
Plačiau apžvelgti visą Lietuvos re-polonizacijos strategiją šiame komentare nėra galimybės, tad koncentruotai kalbamą situaciją galima perteikti šia "Vilnijos" draugijos pastaruoju metu išplatinta trumpa informacija, parengta pagal Lenkijos Seimo Senato ir pavaldžių institucijų posėdžių ir kt. stenogramas:
"Įvairiose Lenkijos strategijose Lietuvai rašoma, kad: reikia išsiaiškinti kokiose srityse lietuvių kultūra yra silpna ir jas užpildyti lenkų kultūra. Siekti, kad Balstogės universiteto Vilniaus filialui būtų grąžintas prieš karą buvęs Stepono Batoro vardas, vėliau perimti ir patį Vilniaus universitetą. Balstogės universiteto Vilniaus filiale įsteigti europeistikos specialybę, kad lenkų kalba būtų rengiami specialistai lenkiškoms savivaldybėms. Kita iš Lenkijos politikos strategijų – stiprinti Vilniaus krašto lenkų ryšius su Gardino ir Lydos lenkais. /.../ „Vilniukų“ suvažiavime dalyvavęs Lenkijos Senato vicemaršalka Marekas Ziolkowskis per radijo stotį „Znad Wilii“ sakė, kad kai 2011m. bus galimybė laisvai pirkti nekilnojamąjį turtą Lietuvoje, tai Lenkijai nebus didelė problema susigrąžinti Vilniaus krašto nekilnojamąjį turtą...“
Belieka tikėtis, kad Seime dar liko žmonių, suprantančių, kad valstybinė lietuvių kalba yra mūsų tapatybės pagrindas ir nelygstama visos Tautos vertybė, lygiai kaip Valstybės teritorija bei Konstitucija. Jei dar kuo nors ir pasireiškia mūsų lietuviškumas, tai pirmiausia kalba ir lietuviška raštija. Jei šie dalykai pateikiami kaip kliūtis, einant į Vakarus ir siekiant saugumo bei ekonominės gerovės, tai tuomet kai kurių valdžios pareigūnų vadinamosios real politik tikslas, matyt, yra tapti viena iš Lenkijos vaivadijų – tuomet automatiškai būsime visomis įmanomomis jungtimis ir visais vamzdžiais sujungti su išsvajotais W-akarais, tuomet ir sėkmingai integruosimės į juos, užsitikrindami III-osios Žečpospolitos efektyvią apsaugą.