Lietuvoje parduodamas aliejus nuolat tikrinamas. Vartotojų nusiskundimų juo nedaug. VMVT maisto skyriaus vedėja Aušra Išarienė teigė, jog šiuo metu Lietuvoje parduodamų aliejų kokybė yra net aukštesnė nei kitose šalyse. Taip yra todėl, kad, siekiant apsaugoti vidaus rinką, pas mus nustatyti privalomieji maistinio augalinio aliejaus kokybės reikalavimai yra didesni nei Europos Sąjungoje.
Aliejui taikomus kokybės standartus sugriežtino vartojimo terminus reglamentuojančio rodiklio panizidino skaičiaus įvedimas. Šio rodiklio griežtumu nepatenkintos į Lietuvą aliejų importuojančios firmos. ES šalys šio rodiklio neturi ir jo taip pat nenori pripažinti. Remiamasi tuo, jog šio rodiklio įvedimas stabdo tarptautinę prekybą.
Mūsų šalis įpareigota artimiausiu metu jį pakeisti kitu, oficialiai pripažįstamu ES. Tad kyla klausimas – ar įstojus į Europos Sąjungą aliejus nesuprastės, – juk jam bus taikomi liberalesni reikalavimai nei iki šiol? Belieka pasikliauti specialistų nuomone.
Kaip išspaustas – tiek ir vertas
Specialistai teigia, jog aliejaus kokybę lemia jo gavimo būdas, rafinavimo technologija, cheminė sudėtis bei išsaugotos natūralios fiziologiškai aktyvios medžiagos.
Aliejus iš augalų sėklų ar vaisių išgaunamas šalto ar karšto spaudimo bei ekstrakcijos būdu. Šaltuoju būdu spausti aliejai dažniausiai nerafinuojami – nevalomi, tad juose lieka daugiausia organizmui vertingų medžiagų. Žaliavoms, naudojamoms tokiam aliejui spausti, keliami aukščiausi reikalavimai. Šalto spaudimo aliejus yra pats šviežiausias, tad ir jo galiojimo laikas trumpiausias.
Tokie aliejai pasižymi ryškiomis skonio savybėmis ir aromatu, tad visai nenuostabu, kad ir jų kaina yra didesnė. Šalto spaudimo būdu gaminami alyvuogių, saulėgrąžų, riešutų aliejai. Šis būdas taikomas ir iš kitų žaliavų gaminamiems aliejams, tačiau, pavyzdžiui, rapsų, sojos, medvilnės aliejai turi būti rafinuojami, nes nevalyti jie pasižymi specifiniu, ne itin maloniu skoniu, juose lieka kai kurių nepageidautinų priemaišų.
Į rinką aliejai dažnai patiekiami visiškai išvalyti. Perėję sudėtingas procedūras jie tampa skaidrūs, be nuosėdų, bekvapiai ir beskoniai. Nors neerzina nosies nei gomurio, bet anot vienos pirkėjos, yra „belyčiai” ir, žinoma, gerokai menkesnės biologinės vertės.
Naudojant ekstrakcijos būdą aliejus išgaunamas cheminių tirpiklių – heksano arba benzino – pagalba. Žinoma, tirpiklių pavadinimai skamba bauginamai, tačiau gamybininkai ramina, jesą abejoti nėra ko – chemikalai sudėtingo technologinio proceso metu į aliejų nepatenka, jų naudojimas atitinka ES direktyvas.
Ekstrakcija – pats ekonomiškiausias gamybos variantas, taigi ir aliejaus kaina mažesnė. Be to, tokio aliejaus ilgesnis galiojimo, o tuo pačiu ir vartojimo laikas. Beje, didžioji dalis Europoje gaminamų aliejų kaip tik ir gaunami pastaruoju būdu. Manoma, jog ir Lietuvoje daugiausia prekiaujama būtent ekstrahuotu aliejumi. Beje, šis produktas gali būti gaminamas ir iš išspaudų – mat jose dar lieka nemažas aliejaus kiekis.
Naudojant tirpiklius iš išspaudų papildomai gautas aliejus maišomas su aukštesnės rūšies aliejais ir tiekiamas vartotojui. Žinoma, šis produktas – toli gražu ne aukščiausios kategorijos. Lietuvoje prekiaujama aliejumi, pagamintu iš alyvuogių išspaudų – tai nurodoma ir gaminio etiketėse. Šio aliejaus kokybės rodikliai atitinka visus privalomuosius jam keliamus kokybės reikalavimus.
Etikečių mokslas
Rinkdamiesi aliejų, pirmiausia turėtume vadovautis užrašais ant etikečių. Jose nurodomas produkto pavadinimas, grynasis kiekis, vartojimo terminas, laikymo sąlygos, panaudoti maistiniai priedai (nurodyti nebūtina, nes jie naudojami technologiniais tikslais). Lietuvos higienos norma HN 53 reglamentuoja oficialiai leidžiamų maisto priedų (antioksidantų, konservantų, dažiklių ir kt.) panaudojimą aliejų gamybai. Tačiau norėdami atkreipti pirkėjų dėmesį, gamintojai etiketę neretai paženklina užrašais „Be konservantų“, „Be antioksidantų“. Jeigu ieškote natūraliai aromatizuotų aliejų – rinkitės aliejus su augalais buteliuose.
Pasak A.Išarienės, Europos Sąjunga šiuo metu nagrinėja alergenų ženklinimą maisto produktuose. Pavyzdžiui, jei anksčiau buvo galima rašyti „augalinis aliejus“, nors sudėtyje buvo kelių rūšių aliejų, tai įsigaliojus naujiems reikalavimams gamintojai privalės nurodyti žaliavos šaltinį. Pavyzdžiui, „žemės riešutų aliejus“, – nes jis įvardijamas kaip alergenas.
Etiketėse taip pat turi būti nurodomas gamintojo pavadinimas, adresas. Kilmės šalies ženklinimas nebūtinas, jei aliejų fasuoja Lietuvos maisto įmonė.
Svarbu aliejų naudoti pagal nurodomą jo paskirtį – salotoms, kepimui ir t.t. Etiketėje paminėti gaminimo būdą neprivaloma. Tačiau gamintojai, norėdami pabrėžti gaminio kokybę, tai daro savanoriškai, pavyzdžiui, pažymi, kad jų aliejus yra „pirmojo spaudimo”, „šalto spaudimo”.
Be to, vis dažniau pirkėjo teismui pateikiamas maistingumo ženklinimas, kur nurodomi ir aliejuje esančių riebalų rūgščių kiekiai. Išmanymas apie tai – dar viena sėkmingo aliejaus pasirinkimo gairių.
Kokią rūšį pasirinkti?
Riebalų rūgštys esti sočiosios, mononesočiosios ir polinesočiosios. Sočiųjų riebalų rūgščių gausu gyvuliniuose riebaluose, polinesočiųjų – augaliniuose.
Vertingų polinesočiųjų linolo, alfa-linoleno ir arachido rūgščių kompleksas dar vadinamas vitaminu F. Šių rūgščių, labai svarbaus audinių hormonų šaltinio, veikiančių antiskleroziškai, mažinančių cholesterolio kiekį kraujyje, žmogaus organizmas nesintetina. Trūkstant jų maiste sulėtėja organizmo augimas, atsparumas infekcinėms ligoms, džiūsta oda, sutrinka cholesterolio apykaita (beje, augalinės kilmės riebaluose cholesterolio nebūna, tad ir papildomai žymėti etiketėse to nereikia).
Pasak Respublikinio mitybos centro Maisto saugos skyriaus vedėjos Ramunės Rudauskaitės, iš populiarių aliejų rūšių vertingųjų polinesočiųjų rūgščių daugiausia turi saulėgrąžų, kukurūzų, linų aliejai. Beje, alyvuogių aliejuje šių rūgščių labai mažai, tačiau jis pasižymi dideliu monosočiųjų rūgščių kiekiu. Mažiausiai sočiųjų riebalų rūgščių turi rapsų, dygmenų, saulėgrąžų aliejai. Be riebalų rūgščių kiekio ir jų tarpusavio santykio, biologinę aliejaus vertę lemia ir didelis lipidų, vitamino E kiekis.
Lentelė: augalinio aliejaus biologinė vertė
Rodiklis Rafinuotas aliejus
| Saulėgrąžų | Medvilnės | Sojos | Alyvų | Kukurūzų | Kanapių | |
| Lipidų (g) | 99,9 | 99,9 | 99,9 | 99,8 | 9,99 | 99,85 |
| Sočiųjų riebalų rūgščių (g) | 11,3 | 24,7 | 13,9 | 15,75 | 13,3 | 9,5 |
| Mononesočiųjų riebalų rūgščių (g) | 23,8 | 19,4 | 19,8 | 66,9 | 24,0 | 14,5 |
| Polinesočiųjų riebalų rūgščių (g) | 59,8 | 50,8 | 61,2 | 12,1 | 57,6 | 70,6 |
| linolo | 59,8 | 50,8 | 50,9 | 12,0 | 57,0 | 52,7 |
| linoleno | - | pėdsakai | 10,3 | pėdsakai | 0,6 | 17,6 |
| Vitamino E (tokoferolio) (mg) | 67,0 | 99,0 | 114,0 | 13,0 | 93,0 | 57,0 |
Kam svarbus lietuviškumas...
Kiekvienoje ES šalyje maisto produktams taikomi vienodi reikalavimai. Nesvarbu kur prekė pagaminta, svarbu – kaip. Tad į Lietuvą atvykstantys Europos Sąjungos ekspertai pirmiausia akcentuoja produkto saugą, o ne jo kilmės šalį.
Galbūt ir mes atitinkamai pakeisime požiūrį, tačiau šiandien lietuviams vis dar svarbu ir įdomu, kokioje šalyje ir iš kur užaugintos žaliavos produktas pagamintas. Dalis vartotojų ieško būtent lietuviškos produkcijos (kuri, beje, prekine išvaizda niekuo nenusileidžia užsienietiškai), įsivaizduodami, kad ji yra sveikesnė. Juk kiekvienoje šalyje per šimtmečius nusistovėjo vietiniais produktais paremtos mitybos tradicijos, prie kurių žmonės genetiškai prisitaikė. Todėl manoma, kad vietinių augalų aliejus – lietuviškiems skrandžiams pats priimtiniausias. Be to, renkantis lietuvišką produkciją tikima, jog taip palaikomi savos šalies gamintojai.
Pirkėjus, kuriems mielas produkto lietuviškumas, neretai suklaidina lietuviški užrašai ant aliejaus butelių. Įdėmiau pasižiūrėjus į etiketę galima įsitikinti, jog už gražių lietuviškų pavadinimų slepiasi anaiptol ne vietinės kilmės skystis. Kaip jau minėjome, pagal šiuo metu galiojančią Lietuvos higienos normą HN 119 „Maisto produktų ženklinimas” negalima klaidinti vartotojo. Taigi jei gamintojas – Lietuvos įmonė, o žaliava įvežta, etiketėje privalu nurodyti ir produkto kilmės šalį.
Deja, šiandien galime nusipirkti tik vienintelės „Aletovis” bei keleto ūkininkų gaminamo aliejaus. Ne vienas tautietis ilgą laiką pirko AB „Obelių aliejus” pagamintą rapsų bei kitokius aliejus, kuriems buvo naudojama iš Lietuvos ūkininkų supirkta žaliava. Žmonės rinkosi gaminį manydami, kad šis be cheminių tirpiklių išgaunamas aliejus yra tikrai sveikas ir tinkamiausias jų stalui. „Obelių aliejui” paskelbus bankrotą, Lietuvos ūkininkų užauginta rapsų žaliava nebesuperkama.
Tuo tarpu prekybos centruose mes ir toliau galime įsigyti „Obelių aliejaus”, tačiau jį gamina jau kita įmonė – Vilniaus UAB „Tikrasis kelias”. Ne vienas pirkėjas pasijuto apgautas pamanęs, jog tuo pačiu pavadinimu jam siūloma nebe ta – galbūt net žemesnės kokybės prekė. Tačiau „Obelių aliejaus” prekinio ženklo savininke tapusios UAB „Tikrasis kelias” vadybininkė Margarita Salytė teigė, esą pirkėjai nerimauti pagrindo neturį. Tiesa, aliejui naudojama žaliava įsivežama iš kaimyninės Latvijos.
Tačiau, kaip pabrėžė M.Salytė, tikrai nėra svarbu, kur užauginti rapsai – Lietuvoje, Latvijoje ar Vokietijoje, – visur jiems taikomi tie patys reikalavimai. Svarbiausia, jog galutinis produktas atitiktų Lietuvoje nustatytus maistiniam aliejui keliamus reikalavimus. Beje, stengiantis išlaikyti Obeliuose gaminto aliejaus savybes, Vilniuje šis aliejus išgaunamas panašia technologija – spaudimo būdu, nenaudojant cheminių tirpiklių.
Gero apetito
Šiandien pirkdami bet kurios rūšies aliejų remkitės ne vien kaina, – nepatingėkite žvilgterėti ir į gaminio etiketę, o gamindami namuose paisykite visų nurodytų rekomendacijų.
