Moters visagalybės pavyzdžiu tapo pasakojimas apie tai, kaip Judita nukirto galvą priešui Holofernui. Jos narsa, pamaldumas ir ryžtas veikti pavertė ją klasikiniu narsumo ir išminties simboliu Renesanso menininkų darbuose. Vienas jų – Mikelandželas vaizduoja ją Siksto koplyčios Romoje freskose. Kaip rašoma Teisėjų knygoje, pasinaudodama savo grožiu, Judita suviliojo priešą Holofernasą, kuris pasikvietė ją papuotauti į savo palapinę. Kai iš palapinės pasitraukė jo kariai, Judita nugirdė Holoferną, nukirto jam galvą ir išsinešė ją maiše.
Pasakojimas apie tai, kaip Jahelė nužudė kanaaniečių karį ir priešą Siserą, turi paralelių su Juditos istorija. Jahelė į Sisero smegenis įkala palapinės kuolelį: šis ypatingai žiaurus veiksmas įkvepia visus XVI a. Šiaurės Europos spaudėjus. Nors Leydenas pirmasis išdrįsta atvaizduoti šią istoriją savo ankstyvosiose medžio graviūrose, įsibėgėjant XVI a. pasakojimas vis populiarėjo. Vėlyvesnė Philipo Galle‘o graviūra sutelkia dėmesį į plaktuką Jahelės rankoje – taip akcentuojant žiaurų veiksmą, kurį ji ketina įvykdyti.
XVI a. visuomenė buvo linkusi manyti, kad dėl vyrų naivumo kalta klastinga moters prigimtis. Ši jos silpnybė ypač pabrėžiama klasikiniuose mitologiniuose pasakojimuose. Heraklis šiuo atveju buvo puikus pavyzdys. Dažniausiai vaizduojamas kaip milžiniškos jėgos ir ypatingo vyriškumo simbolis, Heraklis buvo nubaustas už tai, kad nužudė savo gyvenimo meilės brolį, tapdamas Lidijos karalienės tarnu. Jam teko atiduoti savo garsiąją iš liūto kailio padarytą mantiją bei vėzdą, apsirengti moters rūbais ir verpti.
Toks vaidmenų pasikeitimas sutapo su moderniomis Naujojo Renesanso meno kryptimis. Vienas iš daugelio menininkų, vaizdavusių šį pasakojimą, buvo Bartolomėjus Sprangeris. Jo nutapyta XVI a. Aegidijo Sadelerio graviūra vaizduoja valdingą ir viliojančią karalienę, kvailokai besišypsančią auditorijai iš po liūto kailio, tarsi ji išjuoktų Heraklio likimą.
