Šiemet kovo pradžioje 40 metų sulaukusi ir po kelių dienų pagimdžiusi vienuoliktą atžalą D.Miškinienė ir trejais metais vyresnis jos vyras Linas neprisidės prie tėvų, grasinančių valdžiai piketais dėl sumažintų motinystės (tėvystės) išmokų ir graudinančiais, kad nebegimdys Lietuvai vaikų.

Jotainiuose gyvenantys sutuoktiniai tik linguoja galva, girdėdami vieną ar du vaikus auginančiųjų skundus, kad sunku juos išmaitinti, aprengti, apauti, užimti.

Pastaruosius ketverius metus nedirbusi, vaikus auginusi D.Miškinienė negauna motinystės išmokos iš „Sodros“, o socialines pašalpas valdžia pastaruoju metu gerokai apkarpė. Vietos bendrovėje mechanizatoriumi dirbančio L.Miškinio alga sunkmečiu irgi sumažėjo. Nors gausios šeimos materialinė padėtis dabar prastesnė, ji nevirkauja.

„Kai apsidairai namuose, matai, kad nuo drėgmės pelijančioms sienoms reikia remonto, kad sūnaus ar dukters batai susinešioję ir reikėtų naujų. Galėčiau ilgai vardinti, ko mums trūksta. Bet negali visko matuoti tik pinigais“, – „Sekundei“ sakė D.Miškinienė.

Kai pasijuto, kad vėl laukiasi, moteris nepuolė prie piniginės skaičiuoti, kiek joje litų. Nei jai, nei vyrui nekilo mintis svarstyti, ar leisti naujai gyvybei ateiti. Didesni vaikai žinią, kad turės dar vieną brolį ar sesę, priėmė ramiai ir santūriai. Tik trejų metų Matas užprotestavo.

„Leliuko nebus“, – pavyduliavo jauniausia atžala motinos dėmesio. Ir dabar ketvirtuosius metus įpusėjęs berniukas nenori užleisti motinos rankų ir trijų savaičių broliukui Tadui.

Per 20 vedybinio gyvenimo metų 11 vaikų susilaukę ir juos rūpestingai auginantys Miškiniai iš aplinkinių kur kas dažniau sulaukia nuostabos, apkalbų, nei pagarbos ar palaikymo.

„Daugiavaikės šeimos daugeliui kelia ne pačias geriausias asociacijas. Deja, iš tiesų tarp jų yra nemažai tokių, kurios geria, o jų vaikus augina valstybė“, – kalbėjo D.Miškinienė.

Ji su vyru neturi tikslo įrodyti, kad didelė šeima gali būti darni ir laiminga. Miškiniai gyvena savo gyvenimą, kuriame gal net daugiau rūpesčių ir pilkos kasdienybės, tačiau mažiau įtampos ir pykčių.

Virtuvėje – per mažas stalas

L. ir D.Miškiniai bei 7 jų sūnus: 19 metų Sigitas, 17 metų Rytis, 16 metų Linas, 13 metų Karolis, 6 metų Renius, 3,5 metų Matas ir trijų savaičių Tadas bei 4 dukros: 15 metų Viktorija, 14 metų Irmantė, 11-metė Amanda, 9-metė Kamilė gyvena daugiabutyje, trijų kambarių bute. Tiesa, vyriausias Sigitas dabar namuose – tik svečias. Jis studijuoja Rokiškio kolegijoje.

Šeima pasiskirsčiusi po kambarį: viename gyvena mergaitės, kitame – berniukai, o trečiame – tėvai su mažiausiais Tadu ir Matu.

Kol vaikai buvo maži, jų kambariuose stovėjo dviaukštės lovos. Dabar, kai jie paūgėję, nori miegoti atskirai. Vyresniems tėvai atskiras lovas parūpino, o jaunesniems teks palūkėti – iš karto visiems nupirkti neįstengia, o ir vietos trūksta.

Kiekviename kambaryje stovi po televizorių. Namuose yra trys kompiuteriai, tačiau vaikams sunku juos pasidalinti. Paprastai kuriam nors vienam prisėdus, už nugaros kaipmat išsirikiuoja dar keli.

Nors virtuvė nėra labai ankšta, visi šeimos nariai netelpa susėsti prie stalo. D.Miškinienė sako, kad dėl to maža bėdos – pavalgo pamainomis, vaikai mėgsta nusinešti maisto į savo kambarius.
Darbo dienomis apskritai namai ištuštėja – šeimos galva išeina į darbą, vyresnieji vaikai – į mokyklą. Su motina liek tik mažiausieji – Renius, Matas ir Tadas.

Pas Miškinius lankėmės per moksleivių atostogas, kai vaikai buvo namuose. Tačiau nebuvo girdėti jokio triukšmo ar sumaišties, tik kartkartėmis suklegėdavo mažieji.

„Visko pasitaiko: ir patriukšmauja, ir susipeša, bet nėra taip, kad nebegalėtume susišnekėti vienas su kitu“, – nusijuokė D.Miškinienė.

Moteriai daug laiko atima valgio gaminimas gausiai šeimynai, tačiau ji tikina kasdien nešutinanti katilų bulvių ir neverdantį didžiulių puodų sriubos, kaip daugelis įsivaizduoja.

„Kartais tenka ir kibirą bulvių nuskusti, bet dažniausiai gaminu normalius kiekius maisto. Vaikai pusryčiams valgo sumuštinius, vyresnieji mokykloje gauna nemokamą maitinimą.

Aišku, kai visi namuose, dienai vieno ar dviejų batonų, keptuvės kotletų per maža“, – pasakojo moteris.

Gausi šeima gauna ES paramą maisto produktais: kruopų, miltų, makaronų, cukraus, tačiau neminta vien košėmis ar blynais. Miškiniai šalia namų esančiame ūkiniame pastate laiko dvi karves, kiaulių. Tad pieno, grietinės, varškės, sūrio ir mėsos pirkti nereikia. Šeima nuomoja 3 hektarus žemės, turi daržą.

D.Miškinienė sako, kad jų Velykų stalas nebus prašmatnus, bet nebus ir skurdus. Šventėms ji paprastai iškepa pyragą, sausainių.

Kartu su vaikais moteris planuoja nudažyti 80–100 kiaušinių. Tiek nesuvalgys, bet vaikams maga margučius ridenti.

Kadangi namuose esantis stalas per mažas, Miškiniai planuoja eiti Velykų švęsti pas netoliese gyvenančius gimines.

Vaikai vienas kito neaugina

D.Miškinienei tenka sparčiai suktis namuose, kad spėtų ir juose apsitvarkyti, ir ūkį apeiti. Tiesa, jai daug padeda vyras. Vasarą į talką ateina vyresni sūnūs. Bet namai, kaip juokauja moteris, tai – jos valdos.

D.Miškinienė, paklausta, ar tiesa, kad gausiose šeimose vaikai augina vaikus, tik ranka numojo.
„Maniškai vienas kito tikrai neaugina. Vyresnės mergaitės paprašytos mažiukus dar pažiūri, o berniukai turi savo užsiėmimų, jų nepristatysi už aukles“, – pasakojo ji.

Miškiniai, kaip ir daugelis tėvų, vaikų moko tvarkos ir savarankiškumo. Meluotų, jeigu sakytų, kad namuose vyrauja kariška tvarka. Bet nėra ir chaoso.

D.Miškinienė sakė neverčianti dukterų triūsti virtuvėje, tik, kai reikia, paprašo pagalbos. Moteris mano, kad atėjus laikui visko išmokstama natūraliai, o darbas, dirbamas per prievartą, nebus gerai padarytas.

„Taip susiklostė, kad teko mokytis siuvėjos amato, bet siūti niekada nemėgau. Net siuvamosios mašinos neturiu. Adatą paimu tik iš didelio reikalo“, – prisipažino ji.

Dvidešimties metų ištekėjusi D.Miškinienė neplanavo, kad turės daug vaikų. Kaip ir daugelis jaunų šeimų, Miškiniai galvojo, kad dviejų atžalų – per akis. Bet gimus trečiam vaikui suprato, kad norės ir daugiau.

D.Miškinienė tikina, kad jai nėra sunku auginti vaikus. „Laikas taip greitai bėga, kad nepamatai, kaip jie paūgėja ir, žiūrėk, užauga“, – sakė ji.

Moteris džiaugiasi, kad visi jos vaikai palyginti yra geros sveikatos. Jei ir serga, tai tik peršalimo ligomis. D.Miškinienė visas savo atžalas pati maitino iki 7– 8 mėnesių, o kai kuriuos – ir iki metų.

Pati tėvų meilės nepatyrė

Iš Kauno kilusi D.Miškinienė užaugo šio miesto vaikų globos namuose. Ten ji pateko maždaug ketverių metų, nes tėvai girtavo. Ji žinojo turinti du brolius, jie gyveno kitų miestų globos įstaigose.
Išėjusi iš vaikų globos namų, ji buvo vieną brolį susiradusi, tačiau jiedu nepajuto poreikio palaikyti ryšio. Kitas brolis žuvo. D.Miškinienės motina gyva, bet su dukra ir jos vaikais, savo anūkais, nesimato.

„Užaugau vaikų namuose, o paskui pati juos įsteigiau“, – juokauja moteris, galvoje turėdama 11 pagimdytų vaikų.

Į Panevėžio rajoną ji atvažiavo dar visai jaunutė, vos sulaukusi pilnametystės, kai metė nekenčiamą darbą vienoje Kauno siuvyklų, kur dirbo tarp kurčnebylių. Atvažiavusi pas drauge į Jotainius, ji įsidarbino vietos kolūkyje, gavo butą.

„Melžiau karves ir džiaugiausi, kad nebereikia siūti“, – pasakojo ji.

Netrukus Diana susipažino su vietiniu vaikinu – neseniai iš armijos grįžusiu L.Miškiniu ir sukūrė šeimą. Gimus trečiam vaikui, šeima iš vieno kambario buto persikraustė į trijų, kur iki šiol gyvena.
Butą jau remontavo kelis kartus, pastarąjį – visai neseniai, bet remonto ženklų nė kvapo nelikę.
Sienos drėgsta, pelija, todėl nelaiko nei tapetai, nei dažai.

D.Miškinienė svarsto, kad protingiau būtų apšiltinti sienas ir tik paskui butą remontuoti, bet šiuos darbus šeima atideda.

„Geresnius laikus keičia blogesni ir atvirkščiai“, – vilties, kad krizė tik laikina, nepraranda moteris.
Ekonomikos pakilimo laikais ir Miškiniai galėjo lengviau atsikvėpti. Šeimos galva neblogai uždirbo, valdžia gausioms šeimoms buvo dosnesnė.

Dabar šeimos biudžetas gerokai kuklesnis: ir vyro alga menkesnė, ir socialinės pašalpos sumažėjusios.

„Anksčiau už kiekvieną vaiką nuo trejų metų kas mėnesį mokėjo po 97 litus, dabar – tik po 52 litus“, – skaičiuoja moteris.

Sudėjus visas gaunamas pašalpas ir L.Miškinio atlyginimą, vienam šeimos nariui per mėnesį geriausiu atveju išeina apie 300 litų.

Daugelis miestiečių, matyt, griebtųsi už galvos, bet kaimo žmonės moka išsiversti su kukliomis sumomis.

„Jeigu neturėtume gyvulių, žemės, būtų prastai. Bet dabar negalime labai skųstis“, – tikino D.Miškinienė.

Parama – daugiausia žodžiais

Daugiavaikė motina neburnoja ant valdžios. Tik pasvarsto, kodėl politikų šnekos iš tribūnų apie paramą gausioms šeimoms ir realybė labai skiriasi.

Be socialinių pašalpų, kurias gauna ir kitos gerokai mažesnės šeimos, jokių kitų privilegijų Miškiniai neturi. Per Kalėdas vaikams drabužių atsiunčia Panevėžio rajono 50 daugiavaikių šeimų šefuojantys danai.

Anksčiau prieš didžiąsias metų šventes daugiavaikes šeimas su šakočiu aplankydavo rajono valdžia. Dabar ne, nes krizė. Jeigu ir važiuoja, tai tik į vaikų ar senelių globos namus.

Prieš kelerius metus Miškiniams rajono Savivaldybė dovanų buvo atvežusi kompiuterį ir vaikams suteikė daug džiaugsmo. Kai jis nepataisomai sugedo, vaikai tėvų priprašė pirkti kitą, nes nebeįsivaizdavo, kaip be kompiuterio būti.

Vyresniems vaikams tėvai nupirko mobiliuosius telefonus. Ekonomikos pakilimu metu Miškiniai pasiėmė paskolą ir nusipirko nenaują lengvąjį automobilį, kad prireikus galėtų miestą pasiekti.

Vasaros atostogas gausios šeimos vaikai leidžia namuose. Prieš kelerius metus kelios Miškinių atžalos nemokamai ilsėjosi stovykloje. Kelialapius jiems parūpino viena katalikiška organizacija. Tėvai stengiasi vaikus išleisti į ekskursijas, kurias organizuoja mokykla.

Kaip tikino D.Miškinienė, atžalos tėvams nepriekaištauja, kad kažko neturi, kuo gali pasigirti kiti vaikai.

„Manau, kad supranta ir mato, kad mes dėl jų stengiamės“, – sakė moteris.

D.Miškinienė, paklausta, ar nelengva buitis nesukelia įtampos juodviejų su vyru santykiuose, atsakė, kad rutina gali suerzinti tą akimirką, bet negali supriešinti tikrai vienas kitą mylinčių žmonių.

Moteris įsitikinusi, kad daug geriau yra jaustis mylimai, negu tik girdėti, kad tave myli. Tai D.Miškinienė tikina jaučianti.