Nemažas jo, gerbiamo kunigo ir žmogaus, gyvenimo kelias jau nueitas, didelė patirtis subrandinusi ir išmintį – lyg gerą seną vyną, lyg auksu žėrinčius grūdus, atsijotus nuo kasdienybės pelų. Ši išmintis lydi žmogų, kunigą, poetą visus Dievui ir žmonėms atiduotus metus...
Biografijos nuotrupos – skaičiais ir faktais
Kun. Juozas Barkauskas gimė 1929 m. gruodžio 14 d. Radiškės kaime (dab. Kalvarijos sav.). Mokėsi Alksnėnų pradžios mokykloje, Sangrūdos progimnazijoje, Kalvarijos gimnazijoje, kurią baigęs įstojo į kunigų seminariją. 1956 m., išlaikęs diplominius egzaminus, paskirtas į Kėdainius vikaru (vikarauti teko dar keliose parapijose), paskui trejus metus buvo Žemosios Panemunės, septyniolika metų – Kaimelio (Kiduliai, Šalių r.) klebonas.
1985 m. paskirtas Leipalingio parapijos klebonu. Dėl pablogėjusios sveikatos 1988 m. pasiprašė išleidžiamas į altariją. Gavo paskyrimą į Marijampolės šv. Arkangelo Mykolo bažnyčią. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, pirmasis iš Vilkaviškio vyskupijos pakviečiamas dėstyti tikybą Rygiškių Jono gimnazijoje, po metų – ir lotynų kalbą. Paskiriamas gimnazijos kapelionu.
Marijampolės ligoninėje, jos vadovybei sutikus, įkūrė koplyčią. Kun. J. Barkauskas – daugelio labdaros darbų organizatorius ir įkvėpėjas. 1995 m. tapo Marijampolės šv.Vincento Pauliečio bažnyčios altaristu, buvo pakviestas į dabartinę Marijampolės kolegiją dėstyti lotynų kalbos. Buvęs Marijampolės dekanato dekanas, iki šiol – Marijampolės specialiųjų globos namų kapelionas. Kaip poetas, kun. J. Barkauskas jau išleidęs keturiolika poezijos knygų.
Gimnazija: kai greta ėjo žmogiškasis entuziazmas ir mokslo vienpusiškumas
Apmąstydamas nueitą gyvenimo kelią, kun. J. Barkauskas stabteli prie metų, praleistų Kalvarijos gimnazijoje. Kaip šviesuliai iškyla mokytojai, laikas jų paveikslą apvalęs nuo kasdienės rutinos, leidęs pajusti tikrąją jų įtaką besiformuojančioms sieloms.
„Štai astronomijos mokytoją mes, mokiniai, vadinome žvaigždžių svajotoju. Tai buvo nepaprastos erudicijos žmogus, dėstęs taip pat ir algebrą bei geometriją, kuris aiškindamas pamoką taip panirdavo į matematinę ekstazę, kad nepastebėdavo, kai kreiduota ranka perbraukdavo sau per veidą ar mieste eidamas atsitrenkdavo į stulpą ir labai mandagiai atsiprašydavo, – prisimena kun. J. Barkauskas. – Nepastebėdavo jis, kai mokinys pamokos metu per langą iššokdavo (kabinetas buvo pirmame aukšte) ir vėl sugrįždavo – jau pro duris. Mylėjome tą mokytoją...“
Kun. J. Barkauskas su didžia pagarba prisimena klasės auklėtoją, vienuolę, dėsčiusią lietuvių kalbą, įkūrusią literatų būrelį mokykloje, skatinusią rašyti, kurti... Drausmė, tvarka, vyravusi tuomet gimnazijoje, gelbėjo, anot kunigo, ne vieną nuo klystkelių, saugojo nuo ydų.
„Buvo ten entuziazmas, siekiai, – reziumuoja kun. J. Barkauskas, – mokykla mums buvo kelrodė žvaigždė, kuri švietė mokytojų žiniomis, tarpusavio bendravimu, mumyse išugdė draugiškumo, vienybės jausmus. Štai kodėl tarp bendraklasių iki šiol nenutrūkęs dvasinis ryšys, nors jau nedaug iš jų belikę šiame gyvenime...“
Kaip prisimena kun. J. Barkauskas, mokantis gimnazijoje, nors į nieką nekeistų ten praleistų metų, visuomet buvo peršama vienašališka nuomonė, vienašališkas į viską požiūris (žinia gi – „raudoni“ laikai, tad į viską ir verčiami buvo žiūrėti „raudonai“...). „Baigdamas gimnaziją galvojau: kur toliau besimokysiu, šioje santvarkoje tik vienašališkai viską sužinosiu, todėl ir nutariau stoti į kunigų seminariją, – prisimena. – Tiesa, ypatingo noro ten stoti neturėjau, tačiau už viską stipresnis buvo kažkokios erdvės, visapusiškumo, įvairių pažiūrų troškimas. Maniau, stosiu kur kitur – tas vienpusiškumas paliks mano akiratį labai siaurą. Tad ir mąsčiau: stosiu, matysiu, kaip iš kito taško galima žiūrėti į tą visumą.“
Apsisprendimą paskatino ir į gimnaziją atvykęs J. Ragauskas, metęs kunigystę. Salė pilna, skaito paskaitą apie tai, kad Dievo nėra, kodėl metė sutaną... Paskui siūlo klausimus jam užduoti. „Pakėliau ranką, – prisimena kun. J. Barkauskas, – ir sakau: „Man labai neaišku, kodėl viskas taip sisteminga, pavyzdžiui, žmogaus akis, žvaigždynai... Kodėl turi sistemas? O ten, kur sistema, yra proto intervencija. Juk pati per save sistema negali egzistuoti!“ Už šį klausimą turėjau nemalonumų... Apskritai gimnazijoje negavau jokių atsakymų į man rūpimus klausimus, tad buvo impulsas atsidurti kitoje mąstymo erdvėje, suvokti ir – arba atmesti, arba pasirinkti tai, kas patenkintų mano mąstymo sampratą.“
Kiekvienas pašaukimas yra giliai įaustas į pasąmonę
Mokslo atžvilgiu kun. J. Barkauskas seminarija liko patenkintas. Elgesys ten buvo kitoks nei gimnazijoje: vienpusiškumo nebuvo, vyravo demokratija. „Tiesos ilgesį turiu, noriu daugiau sužinoti – toks buvo mano credo, – sako kunigas, – o jį lydėjo ir meilė žmogui. Mačiau daug negerovių, vargų, tad maniau per Evangeliją galėsiąs žmogui padėti jo kančioje, varge.“ Juk kunigui tenka būti su žmogumi įvairiose situacijose. Būti su žmogumi – tam tikras džiaugsmas, visi, netgi tau priešingi žmonės yra be galo įdomūs: su jais gali pasiginčyti ir taip praplėsti savo akiratį.
Kai kalbame apie kelio pasirinkimą, visada paisome pašaukimo. Ypač jis svarbus kunigystės atveju. Mūsų gerbiamas kunigas neslepia: pašaukimas būti kunigu jam nebuvo netikra idėja, kuria dažnai, nesuvokdami jos svorio, manipuliuoja tuščiažodžiautojai. „Kiekvieno iš mūsų pašaukimas yra giliai į pasąmonę įaustas, – sako kun. J. Barkauskas. – Kokiu būdu mes jį atrandame? Ogi stebėdami savo polinkius.“ Šio žmogaus polinkis – tiesos ieškojimas, atvedęs jį į kunigų luomą. O kur kitur rasi tikrąją tiesą, jei ne eidamas link Kūrėjo, jei ne jo tarnystei iki galo, iš visos širdies atsiduodamas?
Laimė – gebėjimas išlaikyti dvasinę pusiausvyrą
Žmogaus gyvenimas sudėtingas. Nėra tokio žmogaus, kuris netirtų sunkumų, nežinotų, ką reiškia savo kelyje suklupti, suklysti. Bet, kaip sako kun. J. Barkauskas, „per klaidas žmogus gerėja. Klaidos atveria akis, tada su meile grįžtame į tiesą. Jų tiek daug, bet susiklosto taip, kad klaidos iškelia tiesos troškimą, tad net į jas reikia žiūrėti kaip į pamokas.“ Nors klaidos temdo, skaudina, per šias pamokas naujai suvokiama Evangelijos šviesa džiugina.
Dar viena kun. J. Barkausko pastebėta išmintis: „Neįmanoma rasti vien gėrio kelio šioje žemėje, tačiau eiti link jo – įmanoma.“ Evangelijoje slypinčios tiesos tikromis tiesomis tampa tada, kai jos yra išmatuojamos gyvenimu. O tas gyvenimas rodo, kad kova už gėrį įmanoma tik gėriu. Nedidinti blogio lauko – štai ką reiškia kova už gėrį. Ko vertos pastangos žmogaus, garsiai „kovojančio už gėrį“ smurtu, žiaurumu, apgaule? Ogi nieko. Tai ne tas kelias, kuriuo einant atrandamas tikrasis džiaugsmas.
Kun. J. Barkauskas pripažįsta: „Dvasinis ryšys su žmogumi teikiant įvairius sakramentus leido išgyventi dvasinį pakilimą, džiaugsmą.“ Tas pats džiaugsmas apimdavo ir lankant ligonius, vienišus žmones, matant gražias šeimas. „Ruošdamasis pamokslui, – sako jubiliatas, – visada galvoju, ką žmonėms pasakysiu, bet pats susitikimas su žmonėmis per Evangelijos skelbimą – patekimas į naują šviesą. Į bažnyčią kaip į šventę eidavau, kaip į dvasinį pakylėjimą.“
O laimės formulė, pasak kunigo, labai paprasta: „Laimingas buvau ten, kur išlaikiau dvasinę pusiausvyrą, nelaimingas – kur neišlaikiau (per mažai dvasingumo turėjau?).“ Ar tai ne per maža laimei? Matyt, ne... O tokią laimės formulę papildo žinojimas: „Mylėjau ir myliu visus žmones – tiek pamaldžius, tiek bedievius.“ Galbūt šis žinojimas ir ši tiesa – svarbiausia kunigo, poeto, žmogaus gyvenimo kelyje? Galbūt jos įsikūnijimas šiame žmoguje bei didžiulė pagarba ir tolerancija kiekvienam artimui su pagarba ir meile taip traukia prie jo kitus žmones?..
Ir – apie Velykas
Dvasinės šilumos, būtinos harmoningam bendravimui, anot kun. J. Barkausko, ypač turėtume pasisemti per didžiąsias šventes – Kalėdas ir Velykas (deja, tenka labai apgailestauti, jog sukomercintos didžiosios šventės, virtusios pirkimo-pardavimo „su nuolaida“ bumu, baigia išguiti Kalėdų dvasią, Velykų šviesą).
Su ypatingu optimizmu į mus ateina Velykos. „Per Kristų, – sako kun. J. Barkauskas, – žmonijai atneštas didžiulis ateities optimizmas, į kurį net ateizmo metais buvo atkreiptas dėmesys – netgi mirdamas žmogus išeina į naują gyvenimą: Kristaus Prisikėlimas žmoniją nuteikia prasmingai gyvenimo žemėje eigai, kai ateizmas, gyvenimas be Dievo, veda į amžiną žūtį.“
Velykos, pasak kunigo, – didžioji diena, kai kiekvienam leista įsisąmoninti ir viduje išgyventi Prisikėlimo turinį. Toks išgyvenimas leidžia suvokti visuomenės, kaip gyvo organizmo, vienovę, kur kiekvienas jos narys – to didžiulio organizmo dalis (jei skauda artimui – skauda visai visumai ir man...): be galo savita, individuali, tačiau gebanti ir privalanti harmoningai derėti su visuma.
Kun. J. Barkauskas pataria labai atsargiai žiūrėti į sunkumus, ypač sunkmečiu visuotinai sėjamą neviltį, kuri, rodos, užtemdžiusi ir Velykų, Prisikėlimo bei pavasarinio atgimimo, džiaugsmą. „Taip jau esti, – sako kunigas, – kad mūsų gyvenimas – kelionė, kurioje atsiveria įvairiausios panoramos.
Neišvengiamas žmogaus gyvenime ir kryžiaus nešimas, bet jame (tai įrodo ir Kristaus pavyzdys) galiausiai glūdi džiaugsmas, pergalė. Net tai, kas visiškai sutrypiama, iš pirmo žvilgsnio – net pražūva, galų gale vainikuojama garbe.“
Čia kun. J. Barkauskas prisiminė šv. Ignaco istoriją: šis šventasis, pamaldus, ryžtingas žmogus, dėl to, jog buvo sutanotas, nebuvo priimtas į laivą. Šv. Ignacas labai dėl to išgyvenęs, mat kelionė jam buvusi ne tik svarbi, bet ir skubi. Jam taip liūdint atėjusi žinia: laivas, į kurį šventojo nepriėmė, nuskendo nepasiekęs kelionės tikslo...
