Vardas daug pasako
Snieguolė auginama be galo seniai. Kartais net manoma, kad ji – mūsų krašto laukinis augalas. Išvertus iš graikų kalbos, gala – ‘pienas’, anthos – ‘žiedas’.
Gražus yra ne tik lietuviškas augalo vardas. Švelnūs liaudiški ir oficialūs kitų tautų snieguolės pavadinimai rodo, kad ji buvo ir yra mėgiama daug šimtmečių. Pavyzdžiui, vokiečiai gėlę vadina sniego varpeliais (Schneeglöckchen), anglai – sniego lašeliu (snowdrop), panele, sniego mergele, Grabnyčių varpeliais.
Grabnyčios – vasario 2 dieną švenčiama bažnytinė šventė, per kurią šventinamos vaškinės žvakės, lietuvių vadinamos grabnyčiomis arba graudulinėmis ir deginamos prie mirštančiojo tam, kad tarp jo ir gyvų artimųjų užsimegztų ryšys, kad nušviestų kelią į dangų. Kai kuriose šalyse tikėta, jog atnešti į namus šią gėlę reiškia prišaukti nesėkmę.
Kaip ten bebūtų, šiandien šis grakštus, paprastas augalas vis dar populiarus ir mielai auginamas soduose, gėlynuose, kapinėse...
Kokį augalą vadiname snieguole
Snieguolė (Galanthus) – daugiametis svogūninis augalas, priklausantis amarilinių (Amaryllidaceae) šeimai. Gentyje yra apie 19 rūšių. Jų paplitimo arealas – nuo Europos iki Vakarų Azijos. Savaime snieguolės auga kalnų miškuose. Žydi žiemos pabaigoje–pavasario pradžioje. Yra rūšių, kurių žiedai pasirodo rudenį.
Snieguolės žiedelį sudaro 3 dideli išoriniai ir trys trumpi vidiniai vainiklapiai. Ir vieni, ir kiti balti. Skiriasi tik galiukai: vidinių vainiklapių jie yra žalsvi. Kai kurių rūšių žiedai kvapūs. Pavyzdžiui, Elveso (G.elwesii) ir baltoji snieguolė (G. nivalis) kvepia medumi, G. reginae-olgae skleidžia švelnų, silpną aromatą.
Tinkamiausia vieta
Dauguma rūšių geriausiai auga drėgnoje ar apydrėgnėje šešėlingoje vietoje. Priemolis – ideali dirva. Kai kurioms rūšims tinka net ir smėlingos, kalkingos vietos. Snieguolių nereikėtų sodinti tik sausuose, saulės kepinamuose plotuose. Tiesa, dabar jau yra ir čia galinčių augti rūšių. Pavyzdžiui, G. reginae-olgae. Jos žiedai pasirodo… spalį! Iš dirvos išlindę lapai, nustoja augti, lieka nepilnai išsivystę iki pavasario. Šią rūšį rizikinga auginti pradedantiesiems, kadangi dažnai per neapsižiūrėjimą rudenį, tvarkant sodą, ją nesunku išravėti.
Dauginimas ir priežiūra
*Sėklomis snieguoles dauginti sunku, nes rūšys lengvai kryžminasi. Niekada negali būti garantuotas, kad išaugs tai, kas sėta, tačiau pabandyti galima. Sunokusios sėklų dėžutės – oranžinės spalvos.
Sėklas sėkite iškart surinkę į kompostą, kurio didžiąją dalį sudaro molis. Ant viršaus užberkite ploną sluoksnį smėlio. Vasarą virš sėjinukų ploto atvirame inspekte padarykite pavėsį. Jei pavyks jį apsaugoti nuo pelių, po 4 metų išvysite pirmuosius žiedelius.
*Paprasčiausia šias gėles dauginti svogūnėliais. Jie sodinami vasaros pabaigoje į drėgną žemę. Geriausia imti ne sausus, o tuoj po žydėjimo iškastus svogūnėlius. Tinkamoje vietoje augančios snieguolės dauginasi kiekvienais metais, tad jas padalinti ir taip reikia. Geriausia tą daryti kas 4 metai, labai gyvybingas rūšis galima ir dažniau (kad ir kasmet). Taip padauginti augalai žydės jau kitais metais.
Daug kur literatūroje rašoma, kad pirkti svogūnėliai dažnai būna perdžiūvę, todėl nesudygsta. Net jei jie ir atsibus, tikėtina, jog keletą sezonų augalas nežydės.
*Loveliuose snieguoles sodinkite kartu su žemaūgiais spygliuočiais, plukėmis, heleborais, viržiais.
*Po krūmais snieguoles sodinkite todėl, kad joms ši vieta tinka. Kol aplink nėra lapų, jos pašviesins pliką žemę. Vasarą dovanos krūmai mes snieguolei reikiamą šešėlį.
*Šios gėlės gražiai atrodo alpinariumuose, pakeltose lysvėse.
