Užgimęs pelkių gelmėje ruduo naikint pakilo,
Gyvybė eina mirt - tamsu, niūru, garsai nutilo.
Galva nuvyto, tarsi lapai krenta mintys,
Kažkokios kojos mindo jas,
Aplinkui veliasi negyvos gličios smėlio smiltys.
Jas neša vis tolyn tolyn pasąmonėj užgimęs vėjas,
O išprotėję žmonės bėga iš paskos per juodas pievas.
Jie bando rėkt, bet to nemoka smegenys supuvę,
Jie krenta, lūžta, dūžta, vartosi sugriuvę...
Staiga nurimsta viskas, sužiba vakarė
Lyg tamsos šmėklos būtų išsigandę, kad rojuj pragarą padarė.
Iš vėjo suneštos minčių krūvos pražilęs kūdikis išnyra
Į juodą dangų pakelia akis – bespalvė saulė debesyse svyla
Išbrinkusią jo galvą perskrodžia mintis:
Yra viltis kol nemirė mirtis...
Prisijungti prie diskusijos
Rodyti diskusiją