Pernai perskaičiau autorės Robin Norwood knygą - "Moterys, kurios myli per stipriai". Toje knygoje daug rašoma, kad nemokėjimas teisingai mylėti atsinešamas iš vaikystės, iš netinkamo šeimos modelio, ypač tai būdinga mergaitėms augusioms alkoholikų šeimose. Būtent panašioje aplinkoje augau ir aš. Materialine prasme, vaikystėje - netrūko nieko, tačiau mačiau netinkamą patėvio elgesį su mama, smurtą prieš moterį, alkoholizmą, didelę nepagarbą moteriai, todėl neturėjusi tinkamo moters elgesio pavyzdžio augant, teisingai elgtis ir mylėti - priverčia išmokti gyvenimo patirtis.
Mano mylimas žmogus yra labai protingas vyras, suprantantis daug. Tačiau nenoriu, kad mano netinkamas elgesys, t.y. sugebėjimas mylėti atiduodant visą save, neprivestų prie minėto straipsnio finalo - kai atidavusi visą save, nebeliks ką manyje mylėti.
Noriu Jūsų patarimo - kaip tapti TA egoiste kekše (kuri, minima tame straipsnyje)?
Kaip sugebėti išmokti priimti meilę, būtent imti ir neatiduoti tiek daug savęs, nors tu tą žmogų nepaprastai myli, tiesiog dievini, net nesusimastydama apie save.
Kaip TAI išsiugdyti, jei puoselėji tauriausius jausmus, jei tas žmogus - tau didelis autoritetas?
Paprastai, TA egoiste kekše, be jokių pastangų išeina būti su tuo vyru - kuriam nieko NEJAUTI!!!!
Ar privalu būti - artiste? Vaidinti orią, egoistę moterį, kad išlaikytum šalia savęs mylimą vyrą?
Iškyla dar vienas klausimas - ar mylimas žmogus, matęs tave jau įvairiose situacijose ir pažinęs tave silpną, be galo atsidavusią ir pasiaukojančią jam - priims tave, išmokusią būtent imti, tapusia egoiste, o ne vien tik duoti?
Pataria psichoterapeutas Olegas Lapinas
KAIP IŠMOKTI IMTI
Pirmiausia noriu patikslinti: nekviečiu ne vienos moters tapti egoiste kekše. Nekviečiu ir dirbtinai tokią vaidinti: vargu ar pavyks, o jei ir pavyktų, anksčiau ar vėliau atsiskleistų kita - jautrioji jūsų asmenybės pusė. Taip, jūs ne kekšė ir ne egoistė. Jūs įsijaučiate, prisirišate ir reaguojate.
Priimkite tą faktą, kad jūs esate tokia, tačiau iš tiesų - ne tik tokia. Iš tikrųjų jūs - tarsi didelis ledkalnis: išorėje yra jūsų veiksmai, matomi aplinkiniams - elgesys, įpročiai, žodžiai. Tačiau tai tik ledkalnio viršūnė. Nuo saulės spindulių ji gali keistis, tarsi jūs keistumėte karnavalines kaukes.
Taip, nenustebkite, bet „atsidavusi vyrui žmona“ – tai tik viena iš jūsų kaukių, tik vienas iš daugelio jūsų veidų. Jis toks, koks tinka jūsų vyrui pagal nerašytą susitarimą. Ir jūsų vyras į jus atsuka tik vieną - du iš daugelio savo veidų. Jūsų tie veidai neatsitiktiniai, jie padeda jums prisiderinti vienam prie kito.
Deja, dauguma mūsų ne tik dviveidžiai, bet daugiaveidžiai. O mūsų sielos gilumoje slypi didesnė mūsų ledkalnio dalis. Kuo giliau - tuo ji tikresnė ir stabilesnė. Ir šioje gilumoje slypi sveikas mokėjimas imti - pirmiausia meilę ir pagarbą. Imti kažką vaidinti? Neverta taip dažnai keisti kaukes. Vertėtų pasitikėti giluma.
Mokėjimas imti, mano supratimu, apskritai neturi nieko bendro su vaidinamu elgesiu ar su priesaika sau: viskas, nuo rytojaus pradedu egoistišką gyvenimą! Mūsų laukia gilesnė kelionė - į ledkalnio gilumą.
Ji prasideda nuo pasižiūrėjimo, įsijautimo ir įsiklausymo į save. Tam nereikia ieškoti vyro pagarbos ar meilės. Vargu ar rasite, o jei rasite, bet nerasite savęs ir savęs negerbsite - tos vyro pagarbos nepriimsite. Taip, jums reikia pačiai priimti save - atkreipkite dėmesį, kad žodis „priimti“ turi bendrą šaknį su žodžiu „imti“.
Ir tai gali įvykti jums atsistojus prieš veidrodį bei klausinėjant savęs tokia tvarka: kokią aš save matau veidrodyje? Kaip skamba mano balsas? Ką apie save galvoju? Kaip dėl to jaučiuosi? Jeigu jūs matote veidrodyje neišsimiegojusią, pavargusią moterį, tai ką tai jums reiškia? Kad esate auka, o gal atvirkščiai, kad galite save gerbti už tai, kad naktį kėlėtės prie verkiančio vaiko? O gal dirbote naktinėje pamainoje?
Neretai galvoje prasideda savęs nuvertinimas. Nutraukite kritinių minčių srautą: „Aš kvaiša, aš nemoku ilsėtis, aš auka“ ir t.t.
Šioje vietoje labai svarbu performuluoti savo supratimą apie išvaizdą ir elgesį taip, kad jūs galėtumėte save gerbti. Labai gera, mano akimis, yra štai kokia mintis: KIEKVIENĄ AKIMIRKĄ JŪS DAROTE GERIAUSIA, KĄ GALITE ŠIUO MOMENTU DARYTI.
O dabar eikite dar giliau: ko aš noriu? Visai gali būti, kad jūsų „noriu“ susilieja su „reikia“: „Aš noriu , kad vaikai būtų sveiki, kad šeima būtų darni, dar noriu pasidaryti remontą, padidinti uždarbį“... Jeigu jūsų galvą užpildo mintys apie buitį, šeimą ir vyrą, nieko tokio, tačiau ko jūs norite giliau už šiuos norus? Galbūt jūs nieko sau nenorite? Tuomet klauskite: ko aš noriu, būdama altruistė? Tada nueinate dar giliau.
O giliau eina lūkesčiai: aš perku sutuoktiniui dovaną, nes noriu, kad jis mane labai mylėtų. Aš rūpinuosi mama, nes bijau, kad ji priekaištaus, o nenoriu jaustis skolinga. Arba aš myliuosi su vyru, nes bijau, kad antraip jis neis „į kairę“ su kita. O gal „aš aukojuosi jam, nes tikiu pomirtiniu gyvenimu“?
Už pasiaukojimo būtinai slypi kažkoks lūkestis. Mes nesiaukojame beprasmiškai. Ir jeigu jūs laikote save beatodairiškai atsidavusia žmona, ir jeigu jūs laikote save šventąja – juo labiau. Šventieji kartais pretenduoja į tai, kad pakeistų visą pasaulį. Taigi jų lūkesčiai fantastiškai dideli – jų dėka pagerės visas pasaulis. Šventieji nėra labai kuklūs savo sielos gilumoje, net jei nešioja skarmalus ir kalba tyliu balsu.
Bet kuriuo atveju jūs kažko laukiate, nes siekiate meilės, vienybės, harmonijos. Tik mes vis kartojame amžiną žmonių klaidą: manome, kad meilė, vienybė ir harmonija atkeliaus į mūsų namus kartu su mylinčiu, vieningu, harmoningai prie mūsų derančiu žmogumi. Nieko panašaus. Jei esame disharmonijoje, tai greičiausiai sutiksime disharmonišką sutuoktinį. Panašus traukia panašų. Ir jokia „priešybė“, joks „protingas vyras“ nepridės jums trūkstamų savybių.
Vietoj to vertėtų priimti savo trūkumus ir toliau įsijausti į savo „aš“: už ką aš galiu save gerbti? Kokie mano dešimt - dvylika savybių, kuriomis galiu didžiuotis? Toliau seka sunkesnė dalis - atviras pokalbis su artimaisiais.
Atkreipkite dėmesį: mes imame save gerbti, kai būname atviri ir kalbame tiesiai, ką galvojame. Mes mažiau save vertiname, kai veidmainiaujame, neigiame savo pyktį ar nuoskaudą. Pasišnekėkite su vyru. Vertėtų išmokti pasakyti jam, kas nepatinka, ko laukiate, ko siekiate - ir leisti jam padaryti tą patį. Tai irgi savigarbos išraiška.
Prisiminkite savo tėvus. O gal jūs turite jų nuotrauką? Raskite būdą pabūti viena. Pasišnekėkite užsidariusi kambaryje su jais, sėdėdama priešais jų atvaizdą. Pasakykite jiems viską, kas jums nepatiko juose, ir ko iš jų norėjote. Nesiteisinkite. Ir nekonfliktuokite su gyvais tėvais - tai nieko neduos.
Štai taip: jūs mokotės imti meilę iš savęs pačios. Iš savęs, stovinčios prieš veidrodį. Iš savęs, atvirai kalbančios su vyru. Iš savęs, kalbančios su tėvų nuotrauka. Tokiu būdu jūs kompensuojate tą meilės ir bendravimo stygių, kuris buvo jūsų tėvų šeimoje: galbūt čia iš tiesų trūko meilės ir pagarbos. Todėl trūko dėmesio ir priėmimo, t.y. abipusio tolerancijos.
Ką gi, jums teks ištaisyti šią klaidą. Ir tai reiškia: išsakius savo mintyse visus priekaištus ir visą kritiką vyrui ir tėvams, pareiti prie pagarbos jiems. Padėkokite jiems už tai, ką gero jie jums davė. Taip, nepaisant alkoholizmo ir smurto.
Dažnas žmogus bando apkaltinti savo sutuoktinį ir ypač tėvus dėl to, kad jie gyveno blogai ir nemokėjo suteikti jam meilės. Prisiminkime: ir vyras, ir tėvai darė geriausia, ką mokėjo padaryti. Ir davė tiek, kiek galėjo.
Dabar jūs suprantate, kuo skiriatės nuo egoistės kekšės? Ji ima, nes nemato kitame žmogaus, o mato tik patogų naudotis objektą. Jūs nuėjote kitu keliu - pamatyti kitame ir savyje gyvą žmogų, subjektą.
Linkiu jums sėkmės šiame kelyje.
Pagarbiai,
Olegas Lapinas
Turite problemą, kuri neduoda Jums ramybės? Rašykite psichologui@delfi.lt. Atsakymai publikuojami DELFI Gyvenime (psichologai neatsakinėja asmeniškai).
