Arba moteris sako vyriškiui: tu neužtarnavai mano melės, nes knarki, čepsi ir neskiri man dėmesio. Tu skirk man dėmesį, tuomet aš galbūt tave ir mylėsiu.
O meilė besąlygiška – kai mylime visokį: gėdą darantį, knarkiantį, čepsintį ir dėmesio neskiriantį. Tokios meilės tikisi kai kurie iš mūsų iš savo artimųjų ir didelė dalis vaikų – iš savo tėvų.
Kai kurie iš jūsų pasakys, kad myli vaikus. Labai nedidelė dalis ypač nuoširdžių moterų prisipažins, kad vaikų nemyli. Tą patį pasakys dalis ypač donžuaniškų vyrų. Bet moterys vis dėlto pasakys, kad myli. O ką tai reiškia?
Maži vaikai mus žavi. Jie yra įdomūs, jų kūnai glotnūs, be raukšlių, judesiai laisvi ir dažniausiai kiek juokingi. Jie paperka mus savo naivumu ir nuoširdumu. Dauguma žmonių su malonumu stebi mažus vaikus, stengiasi juos užkalbinti, paliesti arba nutaisyti jiems kokią nors grimasą. Ne visuomet į mūsų šypseną vaikas atsako šypsena, dažnai pakalbintas jis nekalba su mumis, ypač jei mes jam svetimi.
Tačiau mums ne motais. Mums smagu žavėtis mažais vaikais. Kai kurie iš mūsų ir vadina tai meile vaikams. Ši meilė dažniausiai praeina, kai vaikai tampa paaugliais. Jie tampa spuoguoti, kuproti, per liesi ar per stori. Jie kalba grubiai ir nuolat spjaudosi, rūko, geria ir keikiasi. Paaugliai tuomet mus instinktyviai atstumia.
Kai kurie iš jūsų pasakys, kad myli savo tėvus. Žinoma, atsiras jūsų tarpe nekenčiančių savo tėvų, nes prisimena, kaip jie nekentė jūsų. Bet dauguma pasakys, kad myli arba bent mylėjo. O ką tai reiškia?
Nežinau, ar jūs atsimenate, kaip jausdavotės būdami trejų ketverių metų. Jei prisimenate, tai žinote, kas yra meilė tėvams. Tai labai jaudinantis jausmas jiems grįžtant iš darbo. Galbūt jūsų tėvelis ar mama grįždavo iš darbo girti, tuomet jūs vietoj šio jausmo prisimenate kitokį - piktai neramų. Tačiau tarkime, jūs augote sėkmingoje šeimoje. Tuomet jūs prisimenate, kaip smagu buvo glaustis prie motinos, lipti jai ant kelių. Ir kaip būdavo juokingai baisu, kai tėvelis mėtydavo jus į viršų arba nešiodavo ant pečių. Paklausti ar mylite tėvus jūs be jokių dvejonių atsakydavote: myliu.
Tačiau tuo pat metu jūs galite prisiminti, kaip pykdavote ant savo tėvų, kai jie versdavo jus eiti miegoti ir nežiūrėti televizoriaus. Arba skirdavo didesnį dėmesį jūsų broliui arba seseriai. O jums skirdavo mažiau dėmesio. Galbūt, jūs prisimenate ir kaip jus kur nors palikdavo: kaime ar darželyje. O jūs norėdavote būti su jais. Ir žinoma, jūs prisimenate, kaip nekęsdavote kai kurių jūsų tėvų „zachodų“: juk jiems kartais užeidavo, tiesa?
Prisiminkime jų „zachodus“, „provalus“ ir „ najezdus“.
Kiekvieno iš mūsų tėvai turėjo tam tikrų nukrypimų: arba buvo per daug pedantiški, ar perdėtai griežti, despotiški. Arba, atvirkščiai, silpni, neryžtingi, bailūs. Galbūt jie buvo kiek “skūpoki”, kartais neatsakingi. Egoistiški, ir , tiesą sakant, nelabai protingi. Pavieniais atvejais jie elgdavosi tiesiog nepadoriai, o labai retais atvejais - netgi, atsiprašant, idiotiškai. Dalis jų turėjo žalingų įpročių, dalis buvo per daug geri. Retsykiais jie būdavo su mumis žiaurūs. Periodiškai ignoruodavo mūsų poreikius. Tarpais buvo neištikimi vienas kitam ir mums. Jau nekalbant apie tai, kad jie kartais mus tiesiog išduodavo.
Kodėl galima taip sakyti?
Todėl, kad tėvai buvo tiesiog žmonės.Tokie, kaip ir mes. Žinoma, jiems norėjosi mus mylėti, bet jie kartais būdavo pavargę, išgėrę, supykę, nusiminę. O kartais jie sirgdavo depresija, alkoholizmu, neurozėmis. Maža to. Jie juk dar turėjo psichosomatinių opaligių, astmų ir hipertonijų. Be to, jiems retsykiais nesisekdavo tapti laimėtojais gyvenime ir jie dėl to kompleksuodavo. O čia mes pasipainiodavome po kojomis su savo idėjomis apie besąlygišką meilę. Jiems, suprantate, galvą skauda, o mes norime dėmesio ir tolerancijos... Jie tikisi, kad mes būsime jų pasididžiavimas, o mes jiems - pastabas, pravaikštas ir prastus pažymius. Ir kokia mama ar tėvas gali visa tai besąlygiškai priimti ir toleruoti? Nebent koks Jėzus Kristus ar dalai Lama. Bet jie tik du, o kitų- milijardai.
Tėvai negali besąlygiškai mylėti savo vaikų.
Žinoma, kai kurie žmonės sako, kad jų tėvai buvo idealūs. Kad jie neturėjo jokių nukrypimų ir kėlė vaikams tik pagarbą ir susižavėjimą. Aš tikiu tuo tik iš dalies, nes man dar neteko sutikti idealaus žmogaus. O, tikėkimės, tai sakančiųjų tėvai buvo ne marmuro statulos, o žmonės.
Tai tuomet kyla klausimas: kaip mes galėjome mylėti savo tėvus besąlygiškai? Žinoma, kad mes kartais atleisdavome jiems jų „zachodus ir „provalus“. Ir galbūt, net „najezdus“. Ir tarp visų neigiamų jausmų atsirasdavo ir šiltesnių.
Tačiau ar tai reiškia, kad mes visiškai atvira širdimi priimdavome visą jų netobulumą ir netgi agresiją į savo širdį be jokio pykčio, noro apsiginti ir netgi užmušti juos?
Mes dažnai girdėdavome vaikystėje: gerbk tėvą ir motiną. Ir mylėk juos. Tačiau kaip buvo galima mylėti pagal paliepimą, ypač jei tave skaudina, žeidžia ir atstumia? Vis tiek, sakote, reika jausti jiems gerus jausmus...
Atrodo, kad taip galėtų jaustis ne gyvas vaikas, o maža marmurinė statulėlė: mažo Budos ar Jėzaus ar koks nors vaiko idealas: na, tarkime, mažas Vladimiras Uljanovas- Leninas iš knygos “Uljanovo vaikystė“.
Normalus vaikas ne tik myli, bet ir nemyli savo tėvų. Ambivalentiškas jis, psichologiškai kalbant. O tapdamas paaugliu, neišvengiamai dar ima juos kažkiek menkinti ir iš jų šaipytis. Visus jų trūkumus mato ir demaskuoja. Ne visi paaugliai taip daro. Kai kurie negali, nes bijo. Tai čia jau mūsų, psichoterapeutų klientūra...
Taigi, vaikai negali besąlygiškai mylėti savo tėvų.
Jeigu tėvai negali ir vaikai negali visą laiką vienas kitų pakęsti, susidaro ratas: jie kartais nemyli mūsų, o mes už tai - jų. Kas pradėjo- neaišku. Vis daugiau ir daugiau užsisuka kartais šis ratas. Ratas šis gali suktis, suktis, ir tarp mūsų gali bęsti konfliktas. Konfliktų gali išoriškai nebūti arba jie gali būti per daug audringi. Tuomet sakome: problematiška šeima. Reikia kažką daryti.
Ir ką daryti?
Manau, kad geriausiai pamiršti visas besąlygiškas meiles ir tiesiog šnekėtis. Aiškintis. Atradinėti savo neprotingus reikalavimus besąlygiškai mylėti ir būti besąlygiškai mylimais. Nenori šnekėtis? Negirdi mūsų? Ne bėda. Išgirs. Neklauso? Ir ačiū dievui - kas būtų, jei klausytų, mes dar nežinome.
Ir apskritai:
Jeigu visi vaikai klausytų savo tėvų, mes iki šiol gyventumėme medžiuose.
Olegas Lapinas
