– Kaip Jūs pats tapote nudistu? Ar prisimenate, kada pirmą kartą apsinuoginote, ar apie šį Jūsų pomėgį žino draugai, giminės, kaip į tai reaguoja?
– Neprisimenu atvejo, kurį galėčiau laikyti savo nudistavimo pradžia. Tiesiog tik subrendęs ir daugiau sužinojęs nejučia supratau, kad nudizmas man priimtinas. Įvairių pavienių atvejų pasitaikydavo ir vaikystėje, kai būrelis draugų nuogi išsimaudydavome, ar kai keletą kartų pievoje su tėvais pasikaitinau saulutėje.
Rimčiau nudistauti pradėjau jau vedęs kartu su žmona, o vėliau ir su vaikais pajūrio paplūdimiuose. Kai kurie draugai apie mūsų pomėgį žino, kai kurie ne. Kurie žino, vertina santūriai, bet tikrai ne neigiamai.
– Kas laikomi nudistais – ar tai ir žmonės, pavyzdžiui, nuogi einantys į pirtį?
– Iš esmės nudistais galima laikyti tuos žmones, kurie tiki, kad nuogas kūnas yra lygiai tiek pat gražus kaip ir daugiau ar mažiau pridengtas. Kadangi jokiomis taisyklėmis nenustatyta, kiek kūno, priklausomai nuo įvairių aplinkybių, turi būti uždengta, tai tiesiog galima laikyti vienu iš aprangos stilių, kuris priklauso nuo kiekvieno asmeninio požiūrio.
Ėjimas į pirtį nuogiems savaime nėra joks nudizmas. Tai labiau praktiškas dalykas, nes maudytis ir praustis apsirengus gana nepatogu. Tačiau jei į pirtį žmonės renkasi todėl, kad joje yra viena iš galimybių būtent pabūti nuogiems ir jei toks susibūrimas neturi vien tik praktinio tikslo praustis, bet buriamasi pabendrauti su kitais panašių pažiūrų žmonėmis, maloniai praleisti laiką, aptarti įvairius reikalus, kaip kad anksčiau ir būdavo įprasta Lietuvoje, tai jau yra arčiau nudizmo. Taigi nuogumas savaime nelaikomas nudizmu. Tai priklauso nuo tikslo ir aplinkybių.
– Kokia nudizmo esmė? Kuo jis žmonėms patrauklus?
– Nudizmo esmę kiekvienas nudistas gali apibūdinti pats sau taip, kaip jam atrodo tinkamiau. Bet yra dalykų, kuriuos pripažįsta praktiškai visi nudistai. Vienas iš jų - noras ir siekis pabūti tik savimi. Pradinė drabužių paskirtis yra apsauga nuo aplinkos, gamtinių sąlygų, socialinės terpės, darbo veiklos pobūdžio ir panašiai.
Tačiau tuo pačiu metu kiekvienomis aplinkybėmis drabužiai išreiškia ir tam tikrą santykį su aplinka. Vienaip rengiamės namie, kitaip darbe, dar kitaip per šventes ir t.t. Tuo būdu mūsų apranga parodo žmonių vidinį ryšį ir santykį su aplinka, kuri taip pat įvairiomis aplinkybėmis įvairiai įpareigoja ir elgtis. Galimybė pabūti be drabužių leidžia pabūti laisvesniais nuo daugelio įpareigojančių veiksnių, susijusių su apranga priklausomai nuo veiklos bei aplinkybių.
Mėgstantiems pabūti nuogiems nuogumas leidžia pajusti daugiau laisvės nuo dirbtinių suvaržymų, nesusijusių su elgesio normomis.
Vieniems užtenka pabūti nuogiems patiems sau, kiti ieško bendraminčių draugijos. Tokie žmonės susibūrę draugėn elgiasi vieni su kitais lygiai taip pat pagarbiai vienas su kitu, kaip ir bet kurioje kitoje vietoje ir kitomis aplinkybėmis. Netgi dar daugiau - buvimas nuogu tarp nuogų skatina elgtis dar pagarbiau, nes kiekvienas tikisi tokio paties elgesio ir iš kitų.
Nusirengdamas žmogus aplinkiniams taip pat siunčia signalą, kad jis neturi jokių piktų kėslų, nes būdamas nuogas ir pats tampa labiausiai pažeidžiamas. Toks signalas padeda sukurti teigiamą aurą, todėl nuogalių susibūrimuose, praėjus pradiniam jauduliui, sumažėja vidinė įtampa ir žmonės pradeda atviriau bendrauti, nebijo būti supeikti ar suniekinti.
– Su kokiu visuomenės požiūriu į nudistus susiduriate? Gal yra koks į atmintį įsirėžęs įvykis?
– Nudistai taip pat yra visuomenės dalis, todėl jie savo ruožtu prisideda prie visuomenės požiūrio. Įvairiose šalyse, priklausomai nuo gyvensenos būdo ir papročių, požiūris į nudistus būna įvairus. Mano manymu, Lietuvoje visuomenės požiūris į nudistus iš esmės gali būti apibūdinamas neutralaus sambūvio principu.
Kiekvienas elgiasi taip, kaip jam atrodo geriau pagal savo supratimą. Didžioji dauguma nudizmo nepraktikuojančiųjų gana atlaidžiai vertina nudistus, nors kartais ir nevengia iš jų pasišaipyti. Pasitaiko ir agresyviau nusiteikusių, tačiau tai labiau susiję su vidine tokių asmenų kultūra ir nieko daugiau.
Sužinoti tikrą visuomenės požiūrį į nudistus nėra galimybių, nes Lietuvoje nudistai linkę nudistauti ramiai, pavieniui arba siaurame šeimos ar artimiausių draugų rate, o kitur elgiasi kaip ir dauguma, niekuo neišsiskiria. Organizuotų nudistų yra gana nedaug, bet tikriausiai taip yra todėl, kad nėra ir tokio poreikio. Galbūt yra nudistų, kurie patyrė kokį nors vienokio ar kitokio lygio išpuolį prieš juos, bet tikriausiai ne didesnį negu koks nors paburnojimas ar išplūdimas.
– Ar nudizmas Lietuvoje populiarėja?
– Sunku pasakyti, ar nudizmas Lietuvoje labai populiarėja, bet iš esmės atrodo, kad taip. Plinta tyliai, ramiai ir neišsišokdamas - grynai pagal lietuvišką elgesio supratimą.
– Kur nudistai buriasi?
– Tie, kurie kur nors buriasi, tai daro dažniausiai nedidelėmis grupelėmis pirtyse ar kur nors gamtos prieglobstyje. Labiau organizuoti nudistai bando burtis į klubus. Ilgą laiką Lietuvoje veikė vienintelis Vilniaus nudistų klubas, kuris jau baigia antrą savo veiklos dešimtmetį. Taip pat atsirado ir klubo užuomazgos Kaune. Apie kitus organizuotus nudistų darinius neteko girdėti, bet tikrai yra pavienių mažesnių grupelių be pretenzijų į klubinę veiklą, kurios kartais susirenka kokiam nors vienkartiniam tikslui, pvz. pasimėgauti lietuviškos pirties malonumais ar pasidžiaugti saulės spinduliais gamtoje.
Taip pat yra ir šiokių tokių daigelių iš verslo pusės. Turiu mintyje Druskininkų vandens parką. Būtent ten yra vienintelė vieta Lietuvoje, kurios visoje pirčių zonoje galima būti nuogiems visą laiką kada tik panorėjus. Taip parašyta ir taisyklėse bei visur pakabinti atitinkami ženklai.
Bet taisyklės yra sau, o gyvenimas – sau. Todėl nuoginėjimas po tą zoną kartais gali būti ir nesmagus. Jei nuogų yra mažuma, tai dauguma vis pamurma ir pasisvaido kreivais žvilgsniais. Skatindamas sveiką poilsį parkas kartais specialiai surengia nuogalių vakarus. Tada suvažiuoja iš visos Lietuvos pakankamai daug nuogalių ir jie tampa vakaro dauguma.
– Ar užtenka Lietuvoje nudistų pliažų?
– Kadangi niekas nežino, kiek Lietuvoje yra nudistų, tai negalima ir spręsti, ar pakanka nudistų paplūdimių. Nudistų paplūdimiai pajūryje yra viena iš populiariausių nudistų susibūrimų vietų. Kai kurie iš jų įteisinti oficialiai, kai kurie veikia pagal taikaus sambūvio nuostatas - kas pirmas užsiima, tas ir šeimininkas. Žinoma, patogumo požiūriu nudistai nėra labai patenkinti tokių paplūdimių gausa. Nes niekur kitur praktiškai jų ir nėra.
– Ar nudistų šeimose vaikai taip pat ugdomi būti nudistais? Ar nuolat matant nuogus kūnus nedingsta geismas priešingai lyčiai?
– Šeimose būna visaip. Tai priklauso nuo šeimos tradicijų ir požiūrio. Nebūtinai nudistai auklėja savo vaikus būti nudistais. Dažniausiai tai įvyksta savaime, nes paprastai niekas nieko neauklėja tiesiogiai. Geriausias auklėtojas yra pavyzdys ir elgesys. Gerai yra tai, kad vaikams nudistų šeimose neišugdomas neigiamas požiūris į kūną. Tiesiog viskas vyksta sava eiga ir joks nuogumas savaime neišskiriamas, todėl vaikai išsiugdo savaime suprantamą požiūrį.
Kita vertus, nesislapstymas nuo vaikų padeda susidaryti atviresnei aplinkai ir neskatinamas perdėtas smalsumo poreikis. Negaliu nei ko nors teigti, nei neigti dėl geismo sąryšio su nuogu kūnu. Geismas yra vidinė būsena, kylanti smegenyse, o ne drabužiuose. Pridengtas kūnas gali būti tiek pat geidulingas, kiek ir negeidulingas, lygiai kaip ir nuogas. Tai - asmeninio požiūrio į nuogumą reikalas ir nieko daugiau.
– Ar, pavyzdžiui, nuogą mamą nuo mažens matantis sūnus paskui beturės domėjimąsi priešinga lytimi, atradimo džiaugsmą? Ar tikrai nuo mažens mergaitės matomas nuogas tėtis (ar berniukui motina) – nieko bloga?
– Domėjimasis priešingos lyties kūnu glūdi smegenyse. Jei žmogus priimtinas socialiai, tai didelė tikimybė, kad jis bus priimtinas ir kūniškai. Bet tikrai nemanau, kad yra atvirkščiai, nebent labai trumpam. Tiek mergaitės, tiek ir berniukai visų pirma yra vaikai ir jie labiausiai domisi savo tėvų elgesiu, bendrais žaidimais, laisvalaikiu, iškylomis ir kitais vienijančiais dalykais.
O tai, kad jie kartais mato vienas kitą nuogus, tai yra lyg ir savotiška šeimos paslaptis ir privilegija, patvirtinanti, kad jie yra savi.
– Kaip į nudistus žiūrėta sovietmečiu?
– Gana nepalankiai, tačiau Lietuvoje vis tiek buvo nudistų ir jie dažniausiai ramiai sau nudistaudavo nuošaliau pagal taikaus sambūvio principą. Žinoma, jei kas nepasiskųsdavo. Bet neteko girdėti kokių nors labai ypatingų istorijų apie nukentėjusius sovietmečio nudistautojus.
Tiesiog jie buvo laikomi nepriimtinais keistuoliais ir tiek. Laisviau buvo galima panudistauti moterims moterų paplūdimiuose, o vyrams vyrų paplūdimiuose, nors pastarieji ir nebuvo labai populiarūs.
– Lietuviai garsėja kaip konservatyvi tauta. Kokios mūsų šalyje nudizmo tradicijos?
Žinoma, kad lietuviai konservatyvūs. Tačiau konservatyvumas būtent ir reiškia tradicijų laikymąsi. O senosios lietuvių tradicijos gana palankios nudizmui. Žinoma, tiek, kiek mes tas tradicijas esame perėmę. Dažniausiai jos ir pasireiškia per taikaus sambūvio principą. Galima tik spėti, kad tai yra mūsų senųjų tradicijų liekanos iš pagonybės laikų, kai kūnas nebuvo kaip nors išskiriamas iš visumos ir bendruoju atveju nebuvo laikomas kuo nors ypatingu.
Tokio požiūrio patvirtinimų galima gausiai aptikti ir mūsų tautosakoje. Deja, daugiau nieko ir neišliko. Taigi konservatyvus lietuvių požiūris į nudizmą galbūt turi gilias šaknis, kurios istorijos tėkmėje buvo veikiamos iš kitur atneštų požiūrių, bet išsaugojo ir šiek tiek pradinės esmės. Gan įprasta, nors ir ne visur, Lietuvoje pirtyse maudytis kartu vyrams ir moterims, o ypač šeimomis.
Tokių tradicijų yra išlikę ir iki šiol, tik niekas to nelaiko nudizmu. Šiokių tokių nudizmo apraiškų galima pastebėti prieškaryje Palangoje vykdavusiose maudynėse, kurios panėšėjo į to meto Vokietijoje populiarėjančias nudizmo apraiškas. Ne kažin kas, tačiau tai taip pat šiokia tokia tradicija.
