Ko gero, Lietuvos didmiesčiuose nėra nei vienos pašto dėžutės, kurioje nebūtų pabuvoję ryškūs, spalvoti, stambiu šriftu papuošti reklaminiai lapeliai, kviečiantys (vienur pigiau, kitur brangiau) įsivesti kabelinę televiziją, žadamas greitaeigis šviesolaidinis internetas. Tai reiškia viena – laiptinėje yra iš rūsio atvesti laidai, kurie vėliau išvedžiojami po paslaugą užsisakiusius butus. Tais laidais, kurie į rūsį patenka iš vadinamojo požeminio kolektoriaus, teka duomenys – interneto srautas ir keliasdešimties televizijų signalai. Bute kabeliai jungiami į namų kompiuterį, televizorių.
Po Lietuvos sostine – 104 kilometrai požeminių magistralių, kuriuos prižiūri įmonė „Vilniaus energija“. Kiek mažiau nei dviejų metrų aukščio tuneliuose, vadinamuose kolektoriais, nusidriekę platūs vandens ir šilumos vamzdžiai, čia pakloti ir elektros energijos bei skirtinių telekomunikacinių linijų kabeliai, čia šviesolaidžiais sklinda ir kabelinė televizija ar plačiajuostis internetas. Patys kolektoriai, nors ir negiliai po žeme, tačiau puikiai apšviesti, švarūs, sausi. Nė iš tolo neprimenantys vakarietiškuose kompiuterių žaidimuose vaizduojamų priešų buveinių.
Pažeidus čia gulinčius kabelius, tūkstančiuose namų ūkių nebeužsikrautų internetinė bankininkystė, užgestų televizijos ekranai, sustotų vaizdo konferencijos bei nutrūktų žaidėjų dvikovos. Todėl kolektoriai nuolat apžiūrimi, kiekvienas patekimas į juos – registruojamas, o vaikščioti po vieną juose draudžiama.
Parodyti iš kur signalų kabeliai atsiranda po žeme, sutiko vienas iš sostinės kabelinės televizijos bei interneto tiekėjų, kompanija „VDNET“. Pasirodo, čia didelės paslapties nėra – visų rusiškų, europinių ir kitų televizijų signalai atskrieja tiesiogiai iš palydovo. Transliuotojų siunčiamus signalus priima ant vieno aukšto Vilniaus stogo pritvirtintos satelitinės antenos (liaudyje vadinamos „lėkštėmis“), perduodančios vaizdus į aparatinę, kurioje kiekvienos iš antenų vaizdas iškoduojamas, tikrinamas ir specialių serverių vėl užkoduojamas bei beveik neribotos duomenų talpos šviesolaidžiais siunčiamas į kolektorius.
Tiesa, požeminiai kabeliai pasiekia mus ne visur. Todėl ant aukščiausio Vilniaus biurų pastato, 34-ąjame jo aukšte, veikia ir ultra-aukštųjų bangų siųstuvas, kurio dėka signalas perduodamas oru. Taigi, kryptinės namų ūkių antenos, turinčios tiesioginį matomumą su šiuo aukštu Vilniaus pastatu, gali priimti televizijos programas. Tokiu būdu galima žiūrėti amerikietišką krepšinį, pavyzdžiui, Nemenčinėje.
Interneto ir televizijos kelionė po Vilnių
