Kai mes vis labiau pavargstame nuo vienos spalvos, mums labiau priimtina darosi kita – priešinga spalva. Šiuo atveju tai – violetiniai - mėlyni atspalviai. Net jeigu šalia oranžinės padėtume neutralią pilką spalvą, “pavargęs” regėjimas joje pradeda pastebėti mėlynus bei violetinius atspalvius.
Iliustruojant tai, galima pateikti pavyzdį iš realaus gyvenimo. Veiksmas vyko praėjusio amžiaus pabaigoje. Vien prekybinė firma iš gamyklos užsakė didelę pilkos spalvos audinio partiją. Prekė buvo pristatyta, tačiau labai greitai parduotuvės šeimininkas apkaltino gamintojus dėl to, kad jam buvo pakištas audinys su žalsvu atspalviu. Reikalas priėjo iki teismo.
Nesusipratimą išsprendė ekspertai, atvykę į prekybos salę. Pasirodo, raudonai terakotinės plytinės patalpos sienos, netekę natūralaus apšvietimo, sukėlė parduotuvės darbuotojų regėjimo nuovargį ir ant pilko audinio jie pradėjo matyti žalią atspalvį (priešingą raudonam). Šis efektas įgavo vienalaikio kontrasto pavadinimą.
Be to, šiuolaikiniai psichologai meilę žaliai spalvai ir jos raminantį poveikį aiškina žmogaus, prieš tūkstančius metų palikusio tankius pirmykščius miškus, atavizmu. O intensyvią raudoną spalvą senovinė atmintis sieja su krauju ir grėsme.
Tie patys psichologai mano, kad kambariuose, skirtuose poilsiui ar darbui, - kabinetuose, miegamuosiuose ar vaikų kambariuose – netinkama įrengti dideles atvirų ir sodrių spalvų plokštumas, nes tai veikia jaudinančiai, o dažnai ir slegia bei kelia nerimą.
Patariama vengti ir ryškių kontrastų. 60-ųjų metų, kai buvo madinga visas sienas dažyti skirtingomis aktyviomis spalvomis, eksperimentai parodė, kad tai – trumpiausias kelias link nervinių sutrikimų. Tai, kas gerai tinka diskotekoms ir restoranams, ne visuomet tinka namams.
Optimalus sprendimas nuosavam interjerui – artimos spalvos su griežtai dozuotais kontrastais. Taip pat reikia atsižvelgti į tai, kiek laiko žmogus būna konkrečioje patalpoje. Dažniausiai mes namuose būname vakarais, po darbo. Todėl būsto koloritą reikėtų rinktis, remiantis psichologine vakarinio poilsio būsena.
Praktiniai patarimai
Pirmiausia apsibrėžkite, koks jūsų mėgiamiausias stilius ir spalvos. Kiekvienas stilius turi apibrėžtą koloristinių kombinacijų rinkinį. Ir jeigu interjeras bus apibrėžtas mylimu stiliumi, tai jūsų fantazija turi “nusispalvinti” tik jo griežtai apibrėžtos paletės, ar tai būtų baroko, modernus ar high-tec stilius, ribose. Reikia paminėti, kad šiuolaikiniai interjero stiliai šiame santykyje daugiau vietos palieka eksperimentui.
Pasistenkite įsivaizduoti galutinį rezultatą: kokiu norėtumėte matyti savo būsimą interjerą?
Tiksliai apibrėžkite funkcines patalpų paskirtis – ar tai bus valgomasis, vaikų kambarys ar miegamasis.
Jei erdvė nelabai didelė, rekomenduojama apsiriboti šviesia gama. Svarbu, kad spalva ir erdvė jūsų neslėgtų.
Įsidėmėję teorines rekomendacijas, imsimės darbo.
Praktiniai darbai
1.Bendrais bruožais atlikite savo kambario arba buto eskizą. Po to, darant kopijas, reikia jį padauginti.
2. Paimkite akvarelinius dažus ir baltus PVA dažus arba akrilinius dažus ir ant popieriaus įkūnykite keletą jūsų erdvės spalvinių sprendimų. Užduotis šiame etape – atlikti bendrą interjero ir kiekvieno kambario atskirai spalvinę kompoziciją.
3. Savo spalvinėje “partitūroje” suraskite centrą ir periferiją, pažymėkite svarbiausius spalvinius akcentus. Iš 6-8 eskizų dienos šviesoje išrinkite tuos, kurie jus patenkina savo koloritu bei tonu.
4. Dabar atėjo laikas dažymui. Išdažykite kartono gabalus spalvomis, atrinktomis darbui su eskizu. Kiekviena spalva ir tonas turi būti įsivaizduojami. Sakykime, kad reikalingus dažus jūs jau turite. Atkreipkite dėmesį į tai, kad spalvos suvokimas erdvėje kinta. Todėl rekomenduojame vertinti spalvos (dažų ant sienos) atitikimą eskizo spalvai iš 3-6 metrų atstumo.
Praktiniame darbe su spalvomis jūs, kaip dekoratorius, turite dvi galimybes. Viena – patalpos spalvos pagalba pajungti erdvę ir nuslopinti architektūrą. Šiuo tikslu naudojama “sunkioji artilerija” – “stiprūs”, energingi pagrindinių spalvų kontrastai.
Kitas būdas – pripažįstant ir pabrėžiant erdvės prioritetą, pasiduoti jai. Toks santykis būdingas antikos, konstruktyvizmo ir minimalizmo interjerams.
Užbaigdami pridursime, kad interjero dekoratoriaus menas – tai didžiąja dalimi mokėjimas spalvai suteikti formą. Įsivaizduokite, kad esate autorius nuostabios tapybos drobės, kuri vadinasi Jūsų Namai.
Spalvą interjere apibrėšime kaip daikto, mums duoto kokiame nors santykyje, išdažymą. Tai reiškia, kad dažnai iš buteliuko arba tūbelės virsta spalva, jei yra mažiausiai dviejų dažų santykis. Tačiau atminkite, kad kuo daugiau į mišinį pridėsime sudedamųjų dalių, tuo mažiau jame bus spalvos ir tuo mažesnis bus jo intensyvumas.
Sumaišę visas spalvas gausime tamsiai pilką – “fuzą”. Spalva interjere atspindi sudėtingus kombinuotus nudažytų tūrių ir plokštumų tarpusavio santykius.
Tonas. Juodai balta nuotrauka – akivaizdus pavyzdys to, kaip spalviniai santykiai virsta toniniais. Tokioje nuotraukoje daiktai vienas nuo kito skiriasi ne spalva, o tonu: vienas šviesesnis, kiti – tamsesni. Surasti teisingą toną interjere reiškia teisingai dažuose išsirinkti ir apskaičiuoti baltinimo matą. Toniniame erdvės sprendime būtina prisilaikyti pusiausvyros.
Norėdami praktiškai suvokti spalvinius ir toninius santykius, savo namuose suraskite du skirtingų spalvų, tačiau vienodų tonų daiktus. Tai galima nustatyti pažiūrėjus per raudoną arba mėlyną stiklą: jis “paslėps” spalvą, tačiau panašiai kaip negatyvas parodys toninius santykius (šviesiau, tamsiau). Tačiau atminkite, kad viena ir ta pati spalva šviesoje ir šešėlyje keičiasi nuo šviesios iki tamsios.
Sodri spalva – tai tokia, kurioje yra maksimalus kiekis pagrindinės, pirminės spalvos be papildomos juodos ir baltos: sodri mėlyna, raudona ir t.t. Interjere sodrias spalvas rekomenduojama naudoti labai saikingai, kaip akcentą ir, kaip taisyklė, siekiant sustiprinti arba palaikyti pagrindinę gamą. Sodri spalva atrodo puikiai didelėmis detalėmis (minkšti baldai, staltiesė) arba mažais aksesuarais (keramika, stiklas).
Spalvinė įtampa gaunama taip, kad švari intensyvi spalva arba skiedžiama, arba baltinama. Rezultate jos intensyvumas silpnėja. Paimkite įprastinę akvarelę ir pereikite visą kelią nuo sausų dažų dėžutėje iki švelniausių, permatomų susiliejimų palaipsniui pildami vandenį. Spalvos įtampa mažės.
Interjero manipuliacijos su įvairia įtampa atrodo efektyviai, sukuriant vientisą spalvinę gamą, pavyzdžiui, pereinant nuo blyškių pilkai mėlynų sienų, baltų su pamėlynavimais lubų prie sodresnių kilimo spalvų ir galiausiai – prie grynai intensyvios kokios nors detalės spalvos, kuri, pageidautina, kad būtų lengvai pakeičiama (užuolaidos, pagalvėlės ant sofos ir pan.).
Nesodri arba pastelinė spalva. Opozicijoje sodrioms spalvoms yra nesodrios, arba taip vadinamos pastelinės spalvos. Pavadinimas kilo iš žodžio pastel, kuris reiškia spalvotas kreideles, kuriose spalvinis pigmentas derinamas su balta kreida. Pastelinėmis gali tapti visos atviros sodrios spalvos į jas įmaišant baltų dažų. Baltinimas jas padaro švelnesnėmis, minkštesnėmis.
Pastelinės spalvos nepakeičiamos interjeruose, kur yra silpnas apšvietimas. Be to, jos vizualiai padidina erdvę ir suteikia jai tam tikro kameriškumo ir intymumo. Dėl to pastelinei gamai teikiama pirmenybė miegamajame arba vaiko kambaryje.
Suartintomis vadinamos spalvos, kurios spektre yra viena šalia kitos. Pavyzdžiui, raudona ir ruda, mėlyna ir alyvinė ir t.t.
O dabar įvesime kolorito sąvoką. Jei naudotume trumpiausią apibrėžimą, tai koloritas – ne kas kita, kaip pagrindinės spalvinės temos arba gamos įvairių spalvų ir atspalvių suderinimas. Jei dviejų spalvų derinys – tai santykis, tai trijų ir daugiau spalvų sujungimas – jau koloritas. Jis gali būti šiltas, šaltas, sukurtas pagal balansą (pusiausvyrą) arba disbalansą.
Subalansuotas koloritas gaunamas, jei viename interjere “įkuriamos” priešingos spalvos – šiltos ir šaltos, tačiau jų sodrumas yra vienodas, ko dėka nė viena iš spalvų nedominuoja. Kaip puikų to pavyzdį galime pateikti Anri Matiso paveikslą “Šokis”. Koloristinis balansas atsiranda, kai dizaineris tyčia siekia pademonstruoti vienos spalvos gražumą prieš kitą, išryškindamas pirmosios sodrumą.
