„Stiklas gali būti visoks: lengvas, sunkus, skaidrus, matinis, ryškus. Tai medžiaga, kurios dėka galiu išreikšti kūrybines mintis“, - sako stiklininkė B. Rodaitė, parodose dalyvaujanti nuo 2000 m., surengusi ir dvi autorines – „Stiklo tašės“ ir „Stiklo kilimas“. Pavadinimai kaip nuoroda į kitokį medžiagiškumą, neturintį nieko bendro su stiklu, savaime intriguoja.
Gal Jus vilioja ir kitos meno sritys?
Studijuodama Kauno aukštesniojoje meno mokykloje, apie dekoratyvinio stiklo meno sritį mažai žinojau, tiesiog mane visą laiką ši medžiaga viliojo, traukė. Tiesa, vienu metu jį bandė nukonkuruoti tekstilė. Bet niekada nesigailėjau, kad likau ištikima stiklui. Nenuvylė ir tolesnės studijos Vilniaus dailės akademijoje.
Nors Lietuvoje stiklo meno tradicija nesena, neseniai atšventėme 30-metį. Individualių stiklo menininkų pasiekimų būta ir anksčiau, stipriau šio meno mokykla pradėjo formuotis praeito amžiaus aštuntajame dešimtmetyje, tuomet ši specialybė pradėta dėstyti ir buvusiame Kauno S. Žuko taikomosios dailės technikume. Stiklo meno raida dar labiau suintensyvėjo devintajame dešimtmetyje, kai buvo įsteigtos aukštojo mokslo studijos Vilniaus dailės instituto Kauno taikomosios dailės skyriuje.
Anksčiau dirbau Kaune, dauguma šioje parodoje eksponuojamų darbų ir sukurta šiame mieste. Jau metai, kai gyvenu Palangoje, čia įsirengiau ir dirbtuves, tik neturiu didelės stiklo lydymo krosnies. Kai prireikia įgyvendinti „didelių gabaritų“ idėją, tenka ieškoti pagalbos kitose dirbtuvėse.
Kaip kito Jūsų požiūris į stiklo meną nuo studijų metų iki dabar, kai esate brandi menininkė?
Požiūris iš esmės nesikeičia, tik kitaip pradedu suprasti praktinę šio meno pusę. Stiklas – nenuspėjama medžiaga, iš anksto gali tik numanyti, kaip pavyks darbas, koks bus galutinis rezultatas.
Žinoma, jei stiklą apdoroji šaltuoju būdu, kūrybos procesą gali suvaldyti, tačiau kepinant, lydant šią medžiagą, išeina visai kitaip, nei sumanyta: atidarius krosnį apima nuostaba. Kadangi rezultatas nenuspėjamas, darbai gimsta eksperimentuojant, ir taip kyla dar dešimtys idėjų. Per darbo patirtį atrandu vis naujų dalykų ir kuo toliau, tuo įdomiau kurti, ieškoti naujų idėjos perteikimo būdų ir galimybių.
Stiklą ne tik suvaldyti sunku, bet ir dirbti su juo reikia daug jėgų. Kartais prieš parodą taip pavargstu, kad pradedu abejoti, kam iš viso man to reikia. Kai kurie didesnių gabaritų darbai tokie sunkūs, kad juos pakabinti parodoje reikia pagalbos, nes jų tiesiog nepakeliu.
Daugeliui labiau pažįstamas keramikos gimimo procesas, o apie stiklą žinome gerokai mažiau. Iš kokių pirminių medžiagų kuriate stiklo kūrinius?
Stiklo žaliavos neruošiame, įsigyjame jau paruoštą, kuri yra labai įvairi – lazdelės, vitražinis, spalvotas, Murano stiklas. Tinka net paprastas langų stiklas. Jį galima pjaustyti, kepinti, matinti, sukurti tokių įdomių darbų, kad niekas nepasakys, jog tai paprastas pramoninis stiklas.
Stiklo lydymo krosnis įkaitinama iki 800 oC ar net daugiau. Kiekvienas autorius atranda ir savo technologijų, tik ne visi išduoda paslaptis.
Parodos „Stiklo kilimas“ darbai taip pat sukurti autorine technika. Žiūrint į kai kuriuos darbus net sunku patikėti, kad jie iš stiklo. Jie visi padaryti iš plonyčio stiklo siūlo, tuos siūlus dėjau vieną prie kito, „rišau“, kepinau, liejau, šlifavau, jungiau kitas medžiagas. Vienuose darbuose tas siūlas pranyksta, kituose labiau išryškėja.
Kaip kilo idėja iš stiklo austi kilimą?
Visos idėjos gimsta pasąmonėje. Jau kurį laiką galvoje kirbėjo mintis apie kilimus iš stiklo ir tik vėliau, užrašiusi šį žodį, pamačiau jame kilimo aukštyn prasmę, taigi minčių, idėjų, nuotaikos, stiklo ir mano pačios kilimą. Kilimo istorija siekia seniausius laikus. Kilimas – vienas pirmųjų meno dirbinių, naudojamų žmogaus buityje. Anksčiau buvo populiaru puošti namus kilimą kabinant ant sienos tarsi paveikslą, nes žmonėms buvo gaila gražaus rašto kilimą kloti po kojomis.
Parodoje apie kilimą kaip buities puošmeną, arba dvasinį kilimą, užkoduoti mano pačios jausmai, kurią kaip žinutę, susitelkęs į kylančias emocijas, kiekvienas gali perskaityti savaip.
Dekoratyvinio stiklo menas siejamas su pramonine dailės pakraipa, funkcionalumu. Ar Jūsų kūryboje yra sąlyčio taškų su šia praktine sritimi?
Stiklo indų ar vazų neteko kurti. Tačiau kiekvienam menininkui neišvengiamai reikia užsiimti ir amatu, kad galėtų pragyventi. Aš atlieku interjero užsakymus – tai stiklo pertvaros, sienelės, laiptų turėklai, stalai, veidrodžiai ir kt. Taip pat kuriu stiklo papuošalus. Noriu, kad jie patiktų moterims, bet nenusižengiu ir savo skoniui, negaliu veidmainiauti. Mano papuošalai yra spalvingi, ryškūs, derinami su sidabru. Pati tik retkarčiais jais puošiuosi, nors turiu mėgstamą žiedą, auskarus, segę ir karolius.
Žiūrint į Jūsų darbus parodoje kilo mintis, kad stiklą labai sunku nufotografuoti, nes vien atspindžiai sukuria papildomas erdves. Ar daugybė matymo trajektorijų praturtina šį meną ar, priešingai, klaidina, nuveda per daug toli nuo pirminės autoriaus idėjos? Gal turėtų būti kodas, kaip iššifruoti stiklo meną?
Tai ir yra įdomu, kad paliekama daug laisvės. Kiekvienas autorius, rengdamas parodą, pasirūpina, kad būtų pats tinkamiausias apšvietimas, o šešėliai patys gražiausi. Visa tai labai svarbu – spalvos, skaidrumas, spindėjimas, matiškumas, nes tai sukuria tarpusavio žaismę. Būna taip, kad, parodoje kūriniui radęs vietą, pastebi naujų dalykų, kurių nematei anksčiau. Bet gali būti ir atvirkščiai – stiklas pranyksta erdvėje, neskamba.
O stiklą nufotografuoti, atrasti geriausią rakursą bei šviesą tikrai yra menas. Nuotrauka gali darbą „pagadinti“ arba suteikti jam dar daugiau prasmių.
Ar buvo atvejų, kai praradote darbą dėl šios medžiagos trapumo?
Labai gaila, bet tai nutinka dažnokai. Netyčia nudaužiau vieno darbo kampą ir rengdama šią parodą. Dar studijų metais tekdavo dirbti per naktis ir traukdama darbą iš krosnies pamatydavau, kad suskilęs. Tokiais atvejais gali ir apsiverkti. Kartais stiklas suskyla ne todėl, kad išsprūsta iš rankų, bet tiesiog dėl technologinių klaidų. Tačiau visada randi išeitį, juk ne pasaulio pabaiga. Vieną kartą nuskilusį stiklo kampą nušlifavau, ir gimė visai kitoks darbas, net įdomesnis.
Gal užsukate į antikvarines parduotuvėles, kolekcionuojate senojo stiklo dirbinius?
Tai neišvengiama, kai pamatau ką nors įdomesnio, ne tik akis užkliūva, bet ir stengiuosi įsigyti, – tai gali būti ir stiklo taurės, ir antikvariniai kvepalų buteliukai.
Koks tolesnis likimas laukia Jūsų parodinių darbų, gal jie ras vietą interjeruose?
Kurdama darbus apie tai negalvojau – nei apie pardavimą, nei apie pritaikymą. Norėjau būti laisva nuo bet kokių įpareigojimų ir suvaržymų. Žinoma, jie puikiai galėtų rasti vietą interjere. Gal kai kurie liks mano namuose. Dalį darbų iš ankstesnės parodos „Tašės“ pasilikau sau, nes mačiau, kad jų nepavyks pakartoti. O kiti iškeliavo į privačias kolekcijas.
Ar Lietuvoje galėtų atsirasti tokia stiklo meno meka kaip Venecijoje Murano saloje?
Dekoratyvinio stiklo menas Lietuvoje stiprėja, plečiasi, atsiranda stiklo menininkų, norinčių ir galinčių kurti, bet šio meno tradicijos pas mus vis tiek dar labai jaunos ir kažin ar kada nors bus labai stiprios. Net Taline veikia ne viena atvira stiklo dirbtuvėlė, o pas mus kol kas neatsiranda tokių erdvių, kur būtų galima rengti edukacines programas, propaguoti stiklo meną.
