Taigi padiskutuoti apie meilę ir likimą „Šeimininkės“ savaitraščio redaktorė Danutė Junevičienė į savo pašnekesių svetainę pakvietė didelę gyvenimo patirtį turinčius žmones: 20 metų santuokoje išgyvenusią ir išsiskyrusią aktorę, TV laidų vedėją Nijolę Oželytę, sau ir kitiems meilės burtų paslaptis atveriančią astrologę būrėją Vaivą Budraitytę su antruoju vyru transcendentinės meditacijos mokytoju Gaudentu Naujoku ir muzikę Rasą Krėpštienę, kartu su vyru Justinu peržengusią jau 31-ųjų bendro gyvenimo metų slenkstį ir prieš mėnesį sulaukusią anūkėlio Gusto.
Danutė Junevičienė. Dažnai, sutikę idealų santuokinio gyvenimo pavyzdį, sakome: „Ak, kaip jiems pasisekė!“, o regėdami priešingą variantą tik giliai atsidūstame, jog tokia jau lemtis. Toks likimas...
Kada jūs, p. Nijole, susidūrėte su likimo ženklais, ir apskritai, kada likimas kaip žodis, kaip sąvoka, privertė susimąstyti, ar viskas jau nulemta, ar savo gyvenimą galite modeliuoti pati?
Nijolė Oželytė. Kai pirmą kartą susitikau su savo vyru, visai nerealioj situacijoje, staiga man šovė į galvą mintis, kad viskas tarp mūsų baigsis vedybomis. Aš taip jam ir pasakiau. O jis buvo ką tik autobusų stotyje atsisveikinęs su savo mergina ir, kaip vėliau man sakė, po tokio mano teiginio jam norėjosi bėgti kur akys mato...
Aš nežinau, ar tai buvo meilė, bet tikrai žinau, kad tai likimas, ir kad tikrų ryšių suardyti niekas niekada negali. Jokie mūsų judesiai, tokie kaip formalios skyrybos ir panašiai, nes kai man nutinka kas nors, tas žmogus stovi šalia mano lovos ligoninėje, o kai jam kas nors nutinka, aš stoviu. Ir visai nesiaiškinant „myli, nemyli“, „reikia, nereikia“, nes jokia čia ne pareiga, o esminis giluminis ryšys. Bet mes nedraugaujame. O kai susitinkame, po penkių minučių dreba stogas. Bet tai nieko nereiškia. Nei jis gilesnį ryšį su kuo nors turi gyvenime, nei aš. Ir mes kartu su juo nugyvenome dvidešimt metų.
Rasa Krėpštienė. O aš nežinau... Nijolė labai kategoriškai teigia, kad yra likimas. Turbūt yra. Mes kartu jau trisdešimt pirmi metai...
N. O. Visų mūsų gyvenimo siužetas jau yra parašytas tarsi videofilmas.
Vaiva Budraitytė. Taip. Yra kažkas fatališka...
N. O. Mano dukra Elenytė ir sako, jeigu viskas įrašyta kaip videofilme, kam tada gyventi? Sakau, Elenyte, visa 11-os klasės programa jau parašyta knygoje, kam ją tau mokytis? Ogi tam, kad žinotum. Taip ir tavo visi įvykiai yra surašyti, bet nuo tavęs priklauso, ar tu juos išmoksi dvejetui, ar dešimtukui. Ar tu nusileisi, kai tavo kūnas šauks vienur, o siela bus kitur? Tu gali labai skirtingai išmokti savo gyvenimo programą. Bet tai, kad visi gyvenimo įvykiai surašyti, – faktas! Ir jie tik kartojasi skirtingais deriniais: gimė, mirė, užmušė, pavogė... Jų yra kokių penkiolikos pavadinimų...
Banalu, iš ko sudarytas mūsų išorinis gyvenimas, ir mes visi skirtingai tuos derinius išgyvenam, grūdinam save, mokomės. Tai ir viskas. Mes nesukuriame nė vieno įvykio, nė vienos situacijos, mes tik galime garbingai arba negarbingai jas išgyventi.
Kiek kartų apie mane vaikščiojo tokie vyrai, už kurių svajočiau ištekėti, bet net rankomis su jais susiimti negaliu, nes man būtų bjauru taip elgtis.
V. B. Mano ryšys su pirmuoju vyru toks pat. Tik jau išmokom nesikauti, nors ambicijos dar gyvos. Iš tikrųjų to ryšio nutraukti neįmanoma, tai karminis, likimo ryšys. Net nerealu, kaip kartais gali mąstyti ir elgtis. Aš vieną rugsėjį turėjau ištekėti už vieno žmogaus, bet pasirodė Gaudentas, ir mes po trijų dienų sutarėm, jog jis važiuoja namo apmąstyti, ar po savaitės mes gyvensim kartu, ar ne?
Negalėjau patikėti tokiu savo aferizmu. Bet situacija kaip iš dangaus nukrito. Taip lėmė likimas. Ko, ko, bet savo asmeninio gyvenimo aš sąmoningai nekūriau. Jeigu toj knygoj, kaip Nijolė sako, nėra to parašyta, tai ir nebus. Gali viltis, tikėtis, jeigu tau kažkas patinka, bet jokio kontakto nėra ir nebus, o jei tau kas lemta, tai jokių pastangų nereikia, po vienu krūmu pritūpus, keisčiausioj situacijoj galima susitikti.
N. O. Tik jeigu moteris pati sau ir kitiems nemeluoja, veidmainingai nedeklaruoja savo tikslų, ant kreivo pagrindo nestato savo santykių. Tarkim, man Dievulis nedavė buko juslingumo, o kitai dar ir kaip drėbtelėjo. Ir ji štai deklaruoja, kad jai vyro reikia dėl... sveikatos, kad ji būtinai turi turėti vyrškį, ir viskas. Nesvarbu, kokį. Pasižiūri, apskaičiuoja, ar jai apsimoka, ir štai jau nėščia, vedybos. Galima, žinoma, paskui aiškinti, kiek ir kaip nori, kad tai buvo meilė, bet tai nei meilė, nei likimas. Ji paprasčiausiai sumelavo. Tokiu atveju santykiai niekada nesiklosto. O tada moteris su apgailestavimu sako: „Va, koks mano likimas...“ Ir tiek metų pragyveno, ir vaikas, o į to vyro pusę net pažiūrėti negali, nekenčia. Bet juk tu, moterie, ne širdimi rinkaisi! Rinkaisi smegenimis, apskaičiuodama.
D. J. Tai gal galima ją pateisinti? Buvo jauna. Arba ką apie gyvenimą nutuokia mergaitės, kurioms tik septyniolika, aštuoniolika...
N. O. Tik nereikia, nereikia... Nei kai tau keturiolika, nei kai aštuoniolika. Prisiminkim save. Aš turiu keturiolikos metų mergaitę. Sakau, ar jis tau patinka, kad su juo eini į kiną? Sako, jis bilietą į kiną nuperka ir į kavinę nuveda... O vyrai nemeluoja. Jie kaip buratinai – iš vienos malkos. Jie neturi laiko meluoti. Kantrybės neturi.
R. K. O!? Kaip jūs viską žinot!..
N. O. Todėl, kad man daug metų! Aš nieko daugiau gyvenime nedariau, tik nuolat domėjausi, kam žmogus gyvena? Ar jis tikrai numiršta? Nes visa kita man buvo nesvarbu, nors gyvenimas žėrė pilnom rieškučiom: nori dėmesio? nori karjeros? nori pinigų? Bet man tas nerūpėjo visiškai, rūpėjo, kaip yra iš tikrųjų.
V. B. Tik jau nesakyk! Nesakyk, brangioji. Vyrai dar ir kaip meluoja...
N. O. Tik moterys visada tai jaučia. Nebent nenori prisipažinti arba užsimerkia prieš tai.
Visa tai, kas darosi bloga pasaulyje, yra per moteris. O vyrai? Jie yra moterų sūnūs. Jos ir užaugina taip sūnus, nori juos persergėti nuo to, kaip pačios apipainiojo savo vyrus. Sūnūs užauga bijodami vestuvių, bijodami atsakomybės.
V. B. Neteisi esi! Ne! Mano sūnus devyniolikos vedė... aš išauginau nuolat perspėdama... ir žiedelis buvo, ir sužadėtuvės Paryžiuje... Ir Gaudento sūnūs...
N. O. Moteris, pasivadinusi kaklu, tą juodąją misiją ir atlieka. Kai kalbu su vyrais, visada sakau, jeigu jūs žinotumėt, koks procentas vaidybos yra moters norėjime vyro, iš tikrųjų taptumėt impotentais. Mes žinome, ko reikia vyrui patraukti: sakyti, kad jis vienintelis, kad labai seksualus. Ir tai, ko reikia moteriai: pinigų, dovanų, dėmesio, buto, brangakmenių, ji gauna iš vyro vaidindama meilę ir atsidavimą. Aš nekalbu apie poras iš meilės. Tai reta.
Visa atsakomybė už daug ką, taip pat ir už vaikų pradėjimą, gula ant moters pečių. Moteris yra dirva, ir jeigu Dievulis tau davė gimdą, tai sukryžiuok kojytes ir saugok tą dirvą, kad ta sėkla, kuri lakioja vėjais paleista, nepatektų. Ne vyras atsakingas už tai, kad tu nesaugai to, ką turi. O koks dabar didelis siutas ima moteris, atseit abu atsakingi...
V. B. Taip, nėštumą turi reguliuoti moteris. Su kuo, kaip ir kada galima, ar ne, – jos valia spręsti.
D. J. Taip mąstyti gali tik subrendusi moteris. O juk mūsų mergaitės dabar gyvena inertiškai, jas formuoja aplinka, vadinamojo elito pavyzdys. Visuomenė toleruoja tokį gyvenimo būdą. Nei šeimose, nei mokyklose jos negauna jokios informacijos, niekur nekalbama apie dvasingumą.
N. O. Ne informacija esmė. Tai duota kiekvienam žmogui.
V. B. Aš savo Marijai sakiau, jeigu tu ištekėsi iš reikalo, žinosiu, kad tu tam vaikinui darei spaudimą. Tada „viso gero“, nebus nei vestuvių, nei nieko, išeisi kaip stovi. Ir ištekėjo normaliai. Ir sūnui sakiau, kad, neduok, Dieve, jeigu vesi mergaitę, kuri laukiasi. Neperžengsi slenksčio!
R. K. Kodėl taip kategoriškai?
V. B. Todėl, kad moteris neturi teisės vyrui pakišti vaiko. Vyras taip pat yra asmenybė ir jeigu jis apsisprendė vesti, tai jis tave myli, tu jam reikalinga. Jis veda tave, o ne tavo pilvą. Kam man tokia marti, kuri apgauna mano berniuką? Taip pat ir Marijai sakiau. Juk tas vaikinas turi savo šeimą, savo tėvus. Kaip reikės jaustis prieš juos? Kaip aš užauginau savo dukrą?
R. K. Bet juk dabar jaunimas ištisai taip gyvena, nesusituokę! Mano dukra su žentu prieš vestuves taip pat gyveno kartu kelis mėnesius.
V. B. Tai nieko! Riba yra iki 1,5 metų. Jeigu per tą laiką nepasiperša, nepaduoda abu pareiškimų, viskas.
D. J. Kokios problemos atveja merginas ir moteris pas astrologą?
V. B. Beveik visos ateina pragyvenusios su vienu trejus, su kitu ketverius, su trečiu – penkerius metus. Trisdešimt penki metai, sena merga (?!) ar koks vaikas, užsilikęs nuo kažkurio sugyventinio. Ateina ir verkia „priburkit“, ką nors padarykit, o aš sakau – juodąja magija neužsiimu. Labai mažos išimtys, kurios tik patvirtina taisyklę, jokio gyvenimo kartu! Nukenčia tik mergaitės. 99 proc. tokių sugyventinių yra iš labai prastų šeimų. Mergaitės atvyksta iš rajonų mokytis, staiga tampa panelėmis, ir berniukai sako: „Kačiuk, ateik, gyvensim kartu.“ O jos įsivaizduoja, kad tai vos ne santuoka. Tėvai apie tai nei žino, nei tuo domisi. Berniukas moka už butą, moka už mašiną ir gyvena 2, 3, 5 metus, išnaudodamos tokią kvaišą. Kai ji susizgrimba, pakiša vyrukui vaiką, o paskui rėkia: „Duok pavardę!“, „Duok tėvą vaikui!“
Vulgari kasdienybė, kai mergina gyveno kartu keletą metų, laukė laukė pasiūlymo tekėti, išsiskyrė, o tas po trijų mėnesių vedė kitą. O ji liko skendinti ašarose. Ir gyvenimas ją nurašo, nes ji neturi užnugario. Lieka tik MAXIMA. Būna retkarčiais, kad ir keturiasdešimtmetė sukaupia valią ir padaro savo ėjimą, susitvarko gyvenimą, nes žino, ko nori. Bet tai reti atvejai. O „barakudų“ yra vienodai tiek vyrų, tiek moterų. Vienintelė sąlyga moteriai iš vyrų pusės – kad dar galėtų pagimdyti, būtų iki 42 metų, visai nesvarbu, kad vyresnė dešimt ar daugiau metų.
N. O. O vaikai auga. Įsivaizduokit senelių santykį su tokiu vaiku ir su normalioje santuokoje gyvenančių sūnų ir dukterų vaikais. Jis visai kitoks, nes vedybos yra įsipareigojimas visuomenei. Tai reiškia, kad „aš imuosi atsakomybės už kitą.“ Tai yra didžiulis dalykas. Ne mistinis, ne religinis, bet žmogaus sąmonės prasme – vedybos – didžiulis dalykas. Vaikams tai labai svarbu. Savo kankinimosi aš nepasakosiu, bet tai, kad neturėdamas vieno iš tėvų tu esi vienu sparnu, ir kad tai atsimeni būdamas net 55 metų... kai ką sako.
R. K. Bet juk jaunimas nuolat kartoja, kad vedybos – tai tik nieko nereiškiantis antspaudas.
V. B. Tai kodėl visos merginos nori ištekėti, o vaikinai paniškai to bijo? Ko bijoti, jeigu jokio skirtumo? Kodėl visame pasaulyje tas pats ir net gėjai reikalauja įteisinti santykius? Santuoka – tai atsistoti ant kalno ir pasakyti: „Aš imu tą vyrą... tą moterį... aš kitiems dabar esu lyg miręs“, kaip sako Nijolė.
N. O. Nes tada dingsta „aš“ ir atsiranda „mes“.
R. K. Nuo šeimos viskas priklauso. Svarbu, kiek skiri vaikui laiko. Kaip jį auklėji, padedi jam susivokti. Atveda mamytė vaiką į mokyklą ir sako: neturiu laiko, darykit su juo, ką norit.
N. O. Ne nuo šeimos, o nuo visuomenės. Mūsų viešojoj erdvėj nemadinga būti atsakingam. Tai eina nuo mokyklos, kur nėra jokios atsakomybės, iki pat Seimo. Dabar atsakomybė niekur nemadinga, kaip ji gali būti madinga atskiroje grandyje – šeimoje? Būsi nešiuolaikiškas, nemadingas, jeigu užsikrausi kitą ant savo kaklo.
O ar pagalvojate apie lygias teises, apie feminizmą? Juk dabar ne tik vaikinai neima. Neteka ir merginos, kurios gerai uždirba ir save išlaiko. Jos gyvena kartu su vaikinais, nes vienoms būtų gal nejauku kur nors svetimoj šaly, gerai, kai yra su kuo nueiti kur nors, nuvažiuoti, bet jos atvirai sako, kad tai ne tas žmogus, už kurio norėtų ištekėti. Štai kai sutiksiu tokį žmogų, kurį mylėsiu, tada ir tekėsiu.
D. J. Toks gyvenimas iš apskaičiavimo prie gero nenuves. Ta moteris juk labai nukentės, bus nelaiminga.
N. O. Taip. Tai tik dar kartą įrodo, kad mes, moterys, esame padėties šeimininkės. Mums Dievo duota daugiau. Bet daugiau ir reikalaujama. Ir jeigu mes taip nesinaudotumėm savo galia ir tokiomis priemonėmis, kurios mus ir pražudo, o būtume sąžiningos, pamatytume nors baisią, bet teisingą realybę. Juk dažnai būname tokios savanaudiškos, kad baimė ką nors keisti atsisuka prieš mus pačias.
Gyvename su mus skriaudžiančiais, mušančiais, geriančiais vyrais, nes verčiau kentėti, bijoti, negu viską mesti ir išeiti į nežinią. Juk kai tokios moterys pabėga, išsiskiria, dažniausiai joms tik geriau. Bet mes vis dar laikomės įprastų normų, kai vyrai formavo sociumą, o mes sau ir vaikams išsireikalaudavome ko nors geresnio. Taip istoriškai buvo susiklostę, taip ir dabar tebėra.
O dėl vaikų auklėjimo galiu pasakyti tik tiek: kas turi daugiau negu tris vaikus, žino, kad jie visi be galo skirtingi. Ir išauklėti galima tik išoriškai, išmokyti, kaip laikyti peilį su šakute, bet vidiniai dalykai yra visai kas kita. Man santykiai su vaikais buvo lygiateisiški nuo gimimo. Aš esu motina ir privalau pasakyti, kaip bus, jeigu jie elgsis vienaip ar kitaip, bet reguliuoti savo vaikų gyvenimo aš nepajėgi. Todėl praeina kokie 5 metai, o dukra ir sako: „Atsimeni, mama, tu sakei, kad taip bus.“ O juk ir man, ir jums mamos sakė, bet ar mes klausėm?
V. B. Pabandytų manęs nepaklausyti. Aš visada sakau: „Aš jums ne draugė. Mano namuose – mano tvarka. Man nesvarbu, kaip gyvena jūsų draugai ir kas kituose namuose darosi. Aš atsakinga už jus, savo vaikus.“
R. K. Mus visas tris seses taip pat tėvai augino, o visos esame skirtingos. Aš kaip višta tupėjau su vaikais. Ir pamokas ruošdavom kartu, nes sūnus pats prašydavo padėti. O sesė pagimdžiusi po pusės metų išvažiavo į Vilnių dirbti.
N. O. Tai tik patvirtina, kad žmonės gimsta skirtingi, ir vaikai yra skirtingi, nors juos augina tie patys tėvai tokiomis pačiomis aplinkybėmis.
D. J. O kaip vertinate tokį visuotinį reiškinį, kaip vaikų planavimas, nes mūsų visuomenėje pirmiausia visi siekia save realizuoti, padaryti karjerą, o tik paskui gimsta vaikai, kuriuos augina auklės ir kurie nuo gimimo jau yra motyvuoti.
N. O. Dėl šio reiškinio mūsų viešoji erdvė ir yra tokia vulgari. Tokio laiko niekada nebuvo žmonijos istorijoje. Visi, nuo žemiausių socialinių sluoksnių, net bomžų, turi erdvę reikštis. Apie tai ir Deno Brauno (Dan Brown) knyga „Da Vinčio kodas“. Ji yra saulėgrąžos formos, į kurią įdėtas tam tikras turinys, kuris visus visus (net be intelekto žmones) nubloškia nuo savo fiziologijos bent 5 minutėms į visai kitokią mąstymo erdvę. Mąstymo apie Dievulį. Kol žmogus skaito knygą, negali atsistebėti, kaip tai tobula. To niekada nepavyko padaryti Bažnyčiai. O kaip kitaip, jei ne tokia vulgaria forma, prieiti prie paprastų žmonių, kurie neįmantriai kontempliuoja, bet juk ir jiems reikia kartais pakilti.
Dabar yra ta epocha, kai kiekvienas yra žmogus. Šito nebuvo niekada. Dabar yra visuotinumas, kai visi gali būti viskuo. Visi apsiperka MAXIMOJE, nesvarbu, kad vieni perka Hennessy, o kiti bambalį, bet yra viltis. Labai svarbu, kad žmonės atsikratytų savo nevisavertiškumo, nereikšmingumo kompleksų. Tai rodo, kad kiekvienas yra žmogus ir gali reikštis. Ir kuo mažiau arba ir visai nieko nesugeba, tuo labiau nori reikštis, nes nesupranta, kad taip elgtis nedera. Kuo kvailesnis žmogus, tuo labiau lenda į viešumą. Tai tas pats, kaip prisiauginti svorio ryjant greitą maistą, kuris užpildo skrandį, bet jame nėra maistingumo.
Šitas laikas – pasiteliuskavimo. Bet vėl ateis profesionalai ir bus dar labiau gerbiami, ir visos šitos zvonkės, minedai ir olia lia mergaitės, 5 minutėms apnuoginusios plastmasines krūtis ir užpakalius, dings nuo scenos. Čia taip kaip politikoj – „valdžią lengva gauti, bet sunku išlaikyti.“ Užtai šitas susireikšminimo laikas yra labai geras, jis iškėlė tuos mažus žmogelius, kurie visą laiką buvo tik žemės trąša – paminti, netalentingi, neišmanėliai, o dabar savo pasirodymu šaukte šaukia: „Ir mes galim, ir mes“...
Ir jiems ploja tokie patys, o prodiuseriai sako: „Ateik, tu, ateik. Tu – geras. Aš iš tavęs padarysiu didelius pinigus!“ Ir padaro, o kai kurie net nesuvokia, kad iš jų tik pasityčiojo.
D. J. Tai ar nenukenčia šeima kaip visuomenės ląstelė, ar nenukenčia meilė kaip jausmas, kai visa energija skiriama pirmiausia savirealizacijai? Tendencijos juk tokios – moterys pagimdo vaikus, susiveržia krūtis, kad dingtų pienas, ir skuba į darbą, nes vienos bijo jį prarasti, o kitos tokiu elgesiu deklaruoja, kad nėštumas – ne kliūtis karjerai. Vis daugiau tėvų ima tėvystės atostogas.
N. O. Tai, apie ką mes čia šnekam, turi labai gilias ir objektyvias priežastis, o mes vardijam pasekmes. Juk ir mūsų okupacija buvo ne tik ekonominė. Mes neturime iš viso į ką atsiremti. Žmogus, ypač jaunas, nežino, ką jam daryti, kuo tikėti? Bažnyčia yra primityvi ir susikompromitavusi, todėl toks didelis dėmesys visai tai ezoterikai, sektoms. Juk žmogus turi ne tik kūną, bet ir sielą. Tie, kurių sielos balsas labai silpnas, jo taip ir neišgirsta. Taip ir nugyvena fiziologiniame lygmenyje, santykiauja tik kūniškai, dauginasi, o paskui jaučiasi nelaimingi. O jeigu ir išgirsta savo sielą, tai kur su ja dėtis? Ko klausti, kad kažko ilgu? Kas ir kur gali atsakyti? Tėvai nežino, mokykloj neatsakys, bažnyčioj? – Kažin...
Gaudentas Naujokas. Kai žmogus nori ką pasakyti, turi kažką savyje tai ir pasako. Svarbiausia išdrįsti.
D. J. Kodėl jūs, p. Vaiva, kaip astrologė nesustygavot savo gyvenimo, nepadėjot sau, kai taip dažnai būdavo sunku? Jūsų knygoje „Kažkas ateina ir padeda“ atskleisti visi jūsų gyvenimo sunkumai.
V. B. Bet aš viską padariau, kad būčiau laiminga. Visada dariau keitimus, kai buvau nelaiminga. Taip mokau ir žmones, ir savo vaikus. Jeigu tau blogai, išsioperuok, išsidraskyk, bet nekentėk. Nesėkmės ateina ir išeina, o tu gyveni toliau.
G. N. O jeigu tu lieki su savo baimėm, apie kurias kalbėjo Nijolė, tai tik kenti, egzistuoji.
V. B. Aš – Ožiaragis. Esu labai užsispyrusi. Man labai svarbu šaknys, tradicijos, papročiai, nes jais teka gyvybinė energija. Na ir kas, kad kartais jautiesi blogai?! Vis tiek eini į priekį, nenuleidi rankų. Mes su Gaudentu iš pradžių viską susidėliojom, kol pamatėm, kad tinkame vienas kitam. Žiūrėjom, kas mūsų tėvai, kokie vaikai. Atradom daugybę panašumų, bendrų pomėgių.
N. O. Tai, apie ką kalba Vaiva, yra smegenų nuostatos, kūnų polka. Kai atsiranda tas nepaprastas ryšys su žmogumi, visai nesvarbu nei išsilavinimas, nei amžius, nei gyvenamoji vieta. Vos mintyse ištari vardą ar pagalvoji apie tą žmogų, šiluma užlieja visą tave. Tai toks visa apimantis, tobulas jausmas, kad nieko skaistesnio, jaukesnio ir tauresnio už jį nėra ir negali būti. Tai kaip vienatvė, kuri taip pat tobula, nes tik vienatvėje gali pamatyti, pajusti gamtą, save, kas esi ir kuo niekada nebūsi.
D. J. O žinote, p. Nijole, ką jums pasakytų sėkmingai ištekėjusios moterys? Kad tai tik vienišų moterų gynybinė pozicija.
N. O. Šeimos gyvenimas yra UAB-as, bendro ūkio tvarkymas, ir tai neturi nieko bendro su jausmais. Įsipareigoti daryti valgyti, atlikti savo pareigas – tai materialūs dalykai. O apskritai santuoka yra prabanga, komfortas. Jeigu tai ne tik užgyventas turtas, bet ir buvimas kartu. Tada tai Dievo dovana.
R. K. Ne, tai ne tik Dievo dovana. Per kartu nugyventus metus juk atsitinka visko. Tai ne amžinas rojus ir palaima. Ir nepabūsi viena, kaip jūs sakot. Ir nepasvajosi, nes yra ir pareiga, ir pakantumas vis tam pačiam žmogui, ir supratimas, kad išsidraskyti būtų labai paprasta, o kas toliau? Manau, jog santuoka yra ir sunkus dviejų žmonių darbas.
N. O. Bet juk jums ne kančia vilkti tą santuokos naštą?
G. N. Visada reikėtų paklausti savęs, ar viską padarei, kad neišsiskirtum?
N. O. Taip, sutinku. Aš neišlaikiau egzamino, kuris buvo skirtas pasitobulinti. Reikėjo ne draskytis, o tą savo puikybę susikišti į tam tikrą vietą. Man gyvenime buvo duota tokia situacija, o aš ja nepasinaudojau. Pasiaukojimas niekada nėra vien kančia ar degradavimas. Jis ištobulina žmogų. Man reikėjo įkvėpti daugiau oro ir pakentėti. Be jokios abejonės... Bet už tai kokie dabar mano santykiai su vyru.
Mes kalbamės apie amžinybę, apie absoliutą, mes kaunamės dėl didelių dalykų, o ne dėl buitinių, o tas karnavalas, pasimatymai, ėjimas kažkur kartu visai neįdomu. Įvyko tai, ko aš labiausiai bijojau gyvenime. Bijojau vienatvės. O dabar ji – mano palaima. Mano dalyvavimas materialiame pasaulyje yra labai ribotas. Aš galiu pajusti ką tik noriu, mano jausmai yra išsubtilėję, o tas poravimasis – tai tik kūno poreikis, o kūnas man pavaldus. Jis turi būti savo vietoje ir netrukdyti man gyventi. Kaip sako induistai, jis pirmiausia turi būti sveikas, kad aš jo nejausčiau. O aš reguliuoju jo poreikius: ir sekso, ir maisto, ir gėrimo.
G. N. Tik sielos, dvasios ir kūno vienovė yra ekstazė.
N. O. Kad pajusčiau ekstazę, man nereikia kūniškų pojūčių. Tenkindama kūno poreikius, aš tenkinu biologinius gyvuliuko poreikius. Kodėl turiu tam eikvoti laiką? Kuo labiau įvaldau kūną, tuo labiau išlaisvinu dvasią.
