Kai pasiklausau, tai atrodo, jog šiais laikais yra nenormalu ir netgi šiek tiek gėdinga turėti tik vieną partnerį ir jo neapgaudinėti, tai daugeliui moterų kelia nuostabą, o dar labiau vyrams. Draugių požiūriu aš nesimėgauju gyvenimu. Dažnai siūlo ir šiaip su kuo nors susitikinėti, kad paįvairinčiau gyvenimą ir pasitikrinčiau, ar mano išrinktasis yra tas vienintelis.
Nesu priklausoma nuo draugių pasiūlymų ir to nedarau, tačiau dažnai imu galvoti, jog tikrai aš gal iš tiesų per daug „dorovinga“ ir tik savo vienintelį vaikiną matau. Kaip nesijausti nevykėle ir nepasiduoti bandos jausmui vien tam, kad pritaptum, nes neištikima būti man nesinori, bet kai pamatau drauges, kurios vis ieško nuotykių, atrodo, jog jos taip linksmai gyvena, jų gyvenimas pilnas netikėtumų.
Taip pat nuo pat mažens girdėdavau, jog vyrai nepalieka tik Raganų, o geros pareigingos, namų židinį kurstančios moterys dažniausiai lieka išduotos, paliktos ir vienišos. Vis sakydavo, kad vyrui nereikia per daug gera būti (tad aš savo draugui tyčia apie save sukuriu tokį įvaizdį, jog iš manęs galima visko tikėtis, taip pat ir neištikimybės, nors apie tai nė nemąstau...)...
Nemažai ir realybėje tokių pavyzdžių matau, kai moteris atrodo gera, ištikima, o vyras ima ir susiranda perpus jaunesnę ir adjos amigos. O kas bus, jei atsitiks taip man, jei aš būsiu ištikima, o mano draugas neištikimas? Tada daug kartų užsigraušiu, kad tų savo vertybių laikiausi...
Tikrai jaučiasi visuomenės spaudimas... kaip išlikti savimi? Ar žmogus, kuris yra ištikimas visada gauna ištikimybę mainais atgal, o neištikimasis lieka prie suskilusios geldos? Noriu atrasti patvirtinimą, kad elgiuosi teisingai ir, kad neliksiu pati su ta savo ištikimybe prie suskilusios geldos...
Pataria psichoterapeutas Olegas Lapinas
AR VERTA BŪTI IŠTIKIMAI?
Jūs klausiate, ar teisingai elgiatės, nusiteikusi likti ištikima savo draugui. Ir prašote tam patvirtinimo, nes nemaža dalis jūsų draugių bei pažįstamų turi santykius su kitais vyrais. Negaliu pažadėti, kad visiškai jus palaikysiu. Turėčiau būti objektyvus ir tiesiog pasidalinsiu tuo, ką žinau. Pirmiausia pažiūrėkime, ką laikyti neištikimybe.
Ištikimybę galima suprasti kaip moralinį įsipareigojimą. Tačiau moraliniai įsipareigojimai turi nemalonų prievartos prieskonį. Palyginkite, kaip pasikeistų ledų skonis vienu atveju sakant: „Aš galiu suvalgyti tuos ledus“ (nėra įsipareigojimo) ir „Aš turiu suvalgyti tuos ledus“ (yra įsipareigojimas). Ar skanu valgyti tai, ką privalu valgyti?
Todėl ir ištikimybė iš įsipareigojimo anksčiau ar vėliau virsta savęs prievartavimo aktu. Tuomet lygindama save su kitomis, laisvesnėmis moterimis, jums iš tiesų gali pradėti atrodyti, jog jūs visą gyvenimą laikėte savo aistras „užspaustas“. Gali atsirasti pavėluota graužatis: „Kam aš praleidau savo šansą?“
Moraline prasme ištikimybė ir neištikimybė dažnai siejasi su davimo - gavimo balansu. Jei tu man ištikima, o aš tave išdaviau - mano sąžinė nešvari, o tu turi teisę piktintis. Jei mes abu neištikimi - mes su tavimi lygūs. Todėl jei jūsų draugas būtų jums ištikimas, o jūs jam – ne, jus imtų graužti sąžinė.
Žinoma, ne visos moterys vienodai sureikšmina seksą. Yra moterų religingų, yra tiesiog abejingų seksui ar kitai lyčiai. Yra moterų, visiškai atsidavusių vaikams, mokslui, menui ar politikai. Kaip juokais pasakė viena ekonomistė: „Stipresnis už orgazmą jausmas - tas, kuris apima pamačius, kad metinis balansas susiveda“.
Tačiau jei moters seksualumas normalus, dažniausiai ji nesustoja prie vieno vyro, bent jau kol nėra išsirinkusi iš kelių vieno. Jos natūra stumia ją tęsti giminę, o tam reikalingas ne bet koks, o geriausias vaikų tėvas. Suradusi jį, ji sustoja ties tuo geriausiu. Ir tai pragmatiškai naudinga. Tuomet ne moralė, o pati sekso psichofiziologija padeda moteriai likti ištikimai, apie ką liudija tokie faktai.
Dauguma moterų tik po kelių reguliarių lytinių santykių metų ima jausti orgazmą.
Su mylimu žmogumi orgazmas kitoks, nei su atsitiktiniu partneriu, o po to ateina labai geras „ištirpimo“ jausmas.
Tas būdinga netgi prostitutėms: jos gali imti jausti orgazmą su pastoviais, jais besirūpinančiais klientais, tačiau beveik niekada - su atsitiktiniais.
Su pastoviu žmogumi moteriai atsiranda didelis saugumo ir prieraišumo jausmas, nes papildomai juos suriša bendras gyvenimas, pomėgiai, vaikai, finansai.
Ir vyrų protėviams, beje, parankiau buvo gyventi su viena partnere ir turėti nuo jos vienos vaikus - taip jis geriau išsaugodavo savo „genofondą“ ir turtą, todėl abi lytys visame pasaulyje nuo seno linkę gyventi su vienu žmogumi. Ir reikalauja to iš partnerio. Tam yra ne tiek moralinis, kiek biologinis pagrindas, susijęs su mūsų pirmykščiais protėviais.
Dažniausiai vyrai ištikimybę supranta kaip „mylėkis tik su manimi vienu“. Jei moteris tiesiog simpatizuoja kitam vyrui ar dalinasi su juo savo paslaptimis, vyrui tai nepatinka, tačiau jis nesijaučia smarkiai užsigavęs. Tačiau sužinojęs, jog moteris mylėjosi, kad ir be jokios meilės, su kitu vyru, jis dažniausiai labai įsiunta.
„Ką jis daro tokio, ko aš nedarau?“- šaukia jis- „Ką, jo penis didesnis ar dar kas nors?“ Juk tai, kad ji leido sau mylėtis su kitu patinu, reiškia, kad moteris suabejojo jo - teisėto vyro - statusu, jo seksualiniu reitingu, o vyras iš savo pirmykščių protėvių yra išmokęs vaikyti toliau visus konkurentus. Todėl jei jūs tiesiog simpatizuojate kokiam nors vyrui, jūsų draugas, jei jo reakcija statistiškai įprastinė, tiesiog kiek susirauktų. Svarbiausia jam būtų - kad jūs su nieku daugiau nepasimylėtumėte.
Moterys vyro ištikimybę dažniausiai supranta kaip „Įsimylėk, prisirišk ir rūpinkis tik manimi viena“. Jei vyras turėjo atsitiktinius lytinius santykius ar nuėjo į erotinį masažą, moteriai dažniausiai tai nepatinka. Tačiau tikras jos lūkesčių krachas - kai vyras įsimylėjo, pamilo ir prisirišo prie kitos moters. Čia jau moteris negali ramiai jaustis. Ji negali būti trečia.
Netgi haremuose, kur daugpatystė įteisinta, moterys nepaprastai pavydžiai žiūri į tai, kiek vyras skiria dėmesio kitai žmonai, apeidamas ją. Čia yra žiauri konkurencija ne dėl vyro penio, o dėl jo širdies. Juk moteriai žymiai svarbiau už vyro sėklos išliejimą tai, kiek vyras pasiruošęs ja rūpintis, apie ją galvoti, skirti jai savo kantrybę, savo dėmesį, kas potencialiai padaro jį patikimu, sugebančiu apsaugoti ją ir potencialius vaikus. Juk moterys, nuolat užimtos vaikais, maisto rinkimu ir gamyba, būtų tiesiog neišgyvenę, jei jų būtų nesaugoję prie jų prisirišę ir būtent nuo jos savo vaikus auginantys vyrai!
Taigi ištikimybė yra tikslingas atradimas, būdingas ne tik žmonėms, bet ir nedidelei daliai gyvūnų. Tačiau deja, kaip ir daugeliui gyvūnų, taip ir daugeliui žmonių (daugiau negu pusei, kartais suskaičiuojama 60-70%) būdinga epizodinė neištikimybė. Jai netrukdo nei religija, nei kultūra, nei griežtos bausmės (tarkime, radikalaus islamo šalyse ištikimybę sulaužę žmonės gauna šimtą smūgių su rimbu viešoje vietoje - patikėkite, ne kiekvienas gali tokią bausmę iškęsti).
Ir visgi vyrai bei moterys nuo neatmenamų laikų kartais nueina „į kairę“. Matematika sako, kad kiekvienam neištikimam vyrui atitinka viena moteris, o kadangi pasaulyje abi lytys maždaug vienodai dažnai (su nedideliu vyrų perviršiu) yra su kuo nors kitu susituokę, gaunasi, kad abi pusės vienodai nesilaiko ištikimybės.
Vienas moteris veda į tai sportinis azartas, nuotykių troškimas, smalsumas, kitas - lytinis nepasitenkinimas, dar kitas - susižavėjimas, trečias - kerštas ar bandymas pabėgti nuo vienatvės ir skausmo. Patikėkite, kad neištikimybė ne vieno žmogaus laimingu nepadaro. Todėl kiek mažiau nei pusė moterų ir vyrų linkę laikytis ištikimybės, o tai irgi didelė armija žmonių - gal jūs apie tai pamiršote?
Sėkmės jums, ir jeigu nesutinkate su mano nuomone, laikykitės savosios – gerbkite savo širdies balsą.
