Neišsipildžiusi svajonė
Žiūrint į subtilius ir tobulus moters darbus niekam nekiltų abejonių, jog visas šios meniškos sielos gyvenimas skirtas kūrybai. Jolanta šypsosi ir moja ranka: „Dirbu sekretore Biržų Kaštonų pagrindinėje mokykloje, o karpyti pastaruoju metu prisėdu gana retai – darbas mokykloje – sekinantis, atsirado naujų įsipareigojimų namuose, o prisiversti kurti be įkvėpimo, polėkio – neišeina! Tiesa, dažnai paimu žirkles, kai norisi atsipalaiduoti ar liūdna sieloje...“
Moteris pasakoja, jog mokydamasi Biržų r. Medeikių pagrindinėje mokykloje kartu su sese dvyne Judita lankė dailės būrelį. Vadovė, nuostabi ir energinga mokytoja Monika Čalkauskaitė, ne tik mokė, bet ir skatino dirbti vaikus kūrybingai, savitai, vežė jų darbus į įvairias parodas, todėl natūralu, kad mintis stoti mokytis taikomosios dailės brendo seniai. Deja, gyvenimas patikslino merginos likimą: kurį laiką ji dirbo apipavidalintoja, vėliau įsidarbino mokykloje sekretore.
Karpiniai – sielos atgaiva
Nepaisant to, moters ryšiai su daile nenutrūko – Jolanta visą gyvenimą domėjosi tapyba, liejo akvarelę, darė atvirukus, kūrė paveikslėlius iš džiovintų augalų.
„Karpinių menu susidomėjau seniai – gal prieš 14-16 metų, bet iki šiol jie – mano sielos atgaiva... Prisimenu, nuostabaus grožio karpinius pamačiau parodoje ir pagalvojau: „O kodėl gi man nepabandžius?“ Dabar jau nebeprisimenu, koks karpinys buvo pirmas – daug laiko parėjo... - sako pašnekovė ir pralinksmėja prisiminusi aistrą, su kuria ji įniko į karpymo meną. - Buvo pats darbymetis, reikėjo kažką labai skubiai atspausdinti, o mane aplankė... įkvėpimas! Paslėpusi po stalu žirkles ir popieriaus lapą karpau, o pravėrus duris pašaliečiui bandau vaizduoti, jog spausdinu – tol negalėjau dirbti, kol įgyvendinau savo viziją! Manyje, matyt, susiliejo senelių genai, jų pomėgiai: močiutė buvo puiki rankdarbių meistrė, o senelis – išskirtinė asmenybė – dirbo raštinėje.“
Dailūs ir kruopštūs Jolantos Janonienės karpiniai neliko nepastebėti – ji buvo įvairiomis progomis kviečiama dalyvauti Biržų krašto menininkų parodose, kol 1999 m. pati buvo priimta į Tautodailininkų sąjungą.
Nuotaika lemia savitą braižą
Jolanta Janonienė atvirauja, jog nuotaika, emocinė būsena lemia jos kūrybos braižą, todėl vieni tautodailininkės darbai – smulkus, išpuoselėtas ažūras, su įmantriais pagražinimais ir detalėmis, kiti – paprastesni, grubesni, sudaryti iš stambesnių motyvų. Pastarųjų darbų nėra labai daug – autorė mėgsta kruopštų, smulkmenišką darbą ir vengia itin ryškių spalvinių derinių. Labiausiai ją žavi klasikinis baltos ir juodos spalvos duetas, kurį visuomet renkasi kurdama karpinių paveikslus, o atvirukų ornamentams nevengia ramių rudos, žalios, mėlynos spalvos atspalvių.
Pagrindinis darbo įrankis – mažos manikiūrinės žirklutės, kurios paklusdamos Jolantos fantazijai paprasto plono popieriaus lapą paverčia trapiu ažūru. Pagrindinis jo motyvas gali būti tiek medis, tiek kryžius, tiek augalas, tikroviškas ar atitinkantis visus lietuvių liaudies meno kanonus, stilizuotas, tačiau bemaž visada itin skrupulingai sudėliotas iš lakoniškų ir plonų grafikos linijų ornamentų. Apytikslį piešinio eskizą autorė visada nusipiešia ant popieriaus – dirbdama ranka kartais pati jį papildo trūkstamomis detalėmis. Tautodailininkė stengiasi dirbti be klaidų, todėl būtinai įsitaiso ten, kur niekas netrukdo, kur ramu ir daug šviesos. Per vieną kartą didesnio karpinio iškarpyti nepavyksta – Jolanta karpymui kartais skiria tik 20-30 min. laisvalaikio.
Iškarpytą ornamentą atsargiai išlygina lygintuvu ir, pažymėjusi ant pagrindo centrines linijas, trapų ažūrą labai atsargiai priklijuoja PVA klijais.
„Kopijuoti man nepriimtina!“
Paklausta, kiek per tuos metus iškarpė karpinių, kiek sukūrė paveikslų, šiemet keturiasdešimties metų jubiliejų švęsianti Jolanta Janonienė gūžtelėjo pečiais: „Neskaičiavau – turbūt nemažai. Labai mėgstu dovanoti, daug darbų iškeliavo į užsienį, mano karpiniai puošia ir mokyklos, kurioje dirbu, sienas, o štai prekiauti talento neturiu. Neturiu ir tikslo padaryti daug, nei išskirtinių iššūkių – mane labiausiai žavi pats kūrybos procesas! Kai ieškau idėjų naujiems karpiniams, man net nekyla mintis ką nors kopijuoti – tai tiesiog nepriimtina. Galiu žavėtis savitu stiliumi, maniera, originaliais motyvais ir jų deriniais, tačiau aš esu aš! Kūrybingos mintys mane aplanko dirbančią prie kompiuterio, prieš miegą ar tiesiog kai sėdžiu atsipalaidavusi ir apie nieką negalvoju“, - atvirauja meniškų darbų autorė.
Nors jos paveikslai nuolat eksponuojami įvairiose tautodailininkų parodose ir yra įtraukti į geriausių Lietuvos karpinių meistrų katalogus, moteris prisipažino, kad nėra surengusi nė vienos personalinės parodos ir turi didelę svajonę – karpinių ornamentuose įkūnyti vieną mėgiamiausių personažų, kurio figūrėlių ir atvaizdų pilni jaukūs Jolantos namai – angeliuką. Šiais, jubiliejiniais metais, linkime tautodailininkei kūrybos angelo, kuris ją pakylėtų fantazijos polėkio sparnais ir įkvėptų pirmai autorinei parodai.
