Sovietmečiu mokyklose egzistavo bent jau pakenčiama drausmė. Smurtas mokyklose veikiau yra susilpnėjusios socialinės kontrolės, nesibaigiančių reformų, chaoso, o svarbiausia, – pretenzingos ir sveiko proto ribas peržengiančios tolerancijos tam, ko toleruoti negalima, rezultatas.

Kodėl mokyklose siautėja ir vaikus terorizuoja fiziškai stiprūs, agresyvūs, pikti, nuožmūs ir netramdomi bendraamžiai, kurie, laikydami kitus mušimų, patyčių ir priekabiavimų objektu, paverčia jų gyvenimą košmaru? Kodėl mokykla, tėvai ir visuomenė toleruoja netoleruotiną padėtį ir nesiima tegul radikalių ir rūsčių, bet neišvengiamai būtinų ir adekvačių priemonių – nepašalina brutalaus nepilnamečio smurtautojo iš mokyklos ir neapgina jo žalojamų, niekinamų bei žeidžiamų vaikų?

Bausmės siunčiami signalai

Kodėl nusikaltėliai, pagrobę žmogų, kartais nupjauna ir atsiunčia artimiesiems jo kūno dalį ar dalis (pvz., pirštą ar ausį)? Akivaizdu: pagrobtąjį supjaustę į smulkias dalis ir greituoju paštu pristatę jas artimiesiems, išpirkos jie negaus. Kodėl teroristai nužudo vieną arba kelis įkaitus? Nužudytas žmogus juk nepadės jiems išspręsti jų problemų ar patenkinti iškeltų ultimatyvaus pobūdžio reikalavimų.

Karolis Jovaišas
Nebaudžiamumas, kaip ir valdžia, žmogų gadina, absoliutus nebaudžiamumas, kaip ir absoliuti valdžia, gadina absoliučiai. Žmogų ir paauglį, kaip žmogų.
Šuo pakastas kitoje vietoje. Pagrobėjų suluošinti ar teroristų nužudyti asmenys yra ne tikslas, o priemonė tikslui pasiekti – akivaizdžiai parodyti, koks likimas laukia pagrobtųjų ar įkaitų, jeigu artimieji nesumokės išpirkos arba valdžia nepatenkins jų reikalavimų ar ultimatumų. Tai pagrobėjų ir teroristų siunčiami signalai.

Kokius signalus smurtaujantiems mokiniams siunčia pedagogai, skriaudžiamų vaikų tėvai ir teisėsaugos institucijų pareigūnai? Neišvengiamą bausmę, kaip teisingą atpildą už smurtą, patyčias ir terorą?

Atvirkščiai: svarbiausia ne paviešinti, o nuslėpti, ne išnešti šiukšles iš mokyklos, o parodyti jos išblizgintą fasadą. Taip pat pedagogai bekompromisinėje kovoje už vadinamąjį mokinio krepšelį vadovaujasi principu kuo daugiau mokinių, tuo geresnis finansavimas.

Humanistai ir pacifistai, ginantys įžūlius smurtautojus, grindžia savo poziciją šiomis tariamai progresyviomis, o išties amžino kretinizmo įšale sustingusiomis dogmomis. Pirma, atseit negalima atskirti, izoliuoti ir stigmatizuoti (paženklinti) agresyvių paauglių, o juo labiau pradėti procesą dėl jų atidavimo į specialią auklėjimo įstaigą, nes tai reikštų tiek jų socialinę atskirtį, tiek ir asmenybės žalojimą. Esą gatvė arba speciali įstaiga yra ne pataisos, o blogio, nusikalstamų įgūdžių perteikimo, skiepijimo ir tobulinimo mokykla. Antra, „sunkūs“ paaugliai - tai netobulos, nesveikos visuomenės ir susiklosčiusių konkrečių aplinkybių produktas; jie veikiau aukos negu nepilnamečiai nusikaltėliai. Taigi, reikia šalinti ne blogio pasekmes, o priežastis.

Neigti šiuos argumentus būtų klaida, tačiau ignoruoti tą tvirkinantį poveikį, kurį įžūlaus ir brutalaus paauglio asmenybei daro nebaudžiamumas – didelė klaida.

Kas labiau gadina: bausmė ar nebaudžiamumas?

Hitleris laikomas Absoliučiu blogiu. Kas vaikui Hitleris ir kas – hitleris? Vaikui Hitleris – tai abstrakcija, kaip pavyzdžiui, krikščionių kankinimas Koliziejuje ir inkvizicijų laužai, nacių konclageriai ir sovietų gulagai. Realija vaikui – hitleris – tas smulkus ir vis dėlto pakankamai bjaurus ir atgrasus niekšelis, kuris verčia jį neapkęsti savo paties vaikystės. Ar prireikus galima pašalinti iš mokyklos ir atiduoti į specialią auklėjimo įstaigą tą nepilnametį teroristą, kuris tokiu atveju būtų neišvengiamai izoliuotas ir nubaustas. Kas yra tikrasis humanizmo adresatas – budelis ar auka?

Nebaudžiamumas – tai nepilnamečių monstrų mitybinė terpė. Kas labiau gadins vaiką – bausmė – siuntimas į specialiąją auklėjimo įstaigą – specifinį nepilnamečių kalėjimą arba, priešingai, galimybė nebaudžiamam terorizuoti, niekinti savo bendraamžius ir tyčiotis iš jų, nuolat maitinti ir tenkinti savo niekingos sieliūkštės poreikius? Veiksminga ir atgrasanti bausmė ar nebaudžiamumas – kas labiau prisidės prie to, kad bjaurus paršelis virstų agresyviu, nesutramdomu ir mirtinai pavojingu meitėliu?

Nebaudžiamumas, kaip ir valdžia, žmogų gadina, absoliutus nebaudžiamumas, kaip ir absoliuti valdžia, gadina absoliučiai. Žmogų ir paauglį, kaip žmogų. Gadina ne tik nebaudžiamumas, bet ir absurdo ribas peržengianti tolerancija, tiksliau veidmainiška pseudotolerancija bei nekontroliuojama laisvė, kuri virsta savo priešybe – laisve terorizuoti, tyčiotis, skriausti, užgaulioti ir niekinti.