Ne tik vertinga daržovė...
Visiems žinomas švelnus ir pikantiškas pomidorų skonis. O štai apie jų naudingumą sklando įvairiausių gandų.
Ši daržovė kilusi iš Amerikos. Tikrasis ,,indėniškas” pomidorų pavadinimas – tomatai. Būtent taip juos vadino inkai ir kiti indėnai, auginę šią žemės ūkio kultūrą dabartinių Peru ir Ekvadoro teritorijoje.
Pomidorais juos praminė europiečiai, kai XVI amžiuje ši daržovė konkistadorų bagaže atkeliavo į mūsų žemyną. Tai buvo vienas iš tų gerų dalykų, kuriuos atnešė Amerikos atradimas. Pavyzdžiui, Prancūzijoje pomidorai iš karto tapo viena iš labiausiai garbinamų daržovių.
Ir neatsitiktinai. Jie skanūs, maistingi, žadina apetitą, turi įvairių vertingų medžiagų. Pomidoruose daug vitamino C ir karotino, nemažai B grupės vitaminų (B1, B2), PP. Apskaičiuota, kad stiklinėje pomidorų sulčių yra pusė žmogui per parą reikalingo vitamino C ir provitamino A (karotino) kiekio. Taigi juos, kaip vitaminų šaltinį, galima vartoti ištisus metus.
Pomidorai sukaupia nemažai mineralinių medžiagų. Jie garsėja kaip kalio šaltinis, nemažai juose kalcio, fosforo, magnio, geležies, yra vario, cinko, jodo, fluoro, kobalto. Visos šios medžiagos suteikia pomidorams ne tik vertingos daržovės, bet ir gydomojo augalo statusą.
Jau seniai žinoma, kad pomidorai naudingi sergantiesiems širdies ligomis ar sutrikus medžiagų apykaitai, nes juose daug kalio, geležies, magnio, kobalto ir cinko. Pomidoruose rasta medžiagų, stabdančių aterosklerozės vystymąsi, saugančių kepenis nuo riebėjimo, tad jie svarbūs įkopus į antrąją gyvenimo pusę. Tačiau net ir visiškai sveiki, jauni ar pagyvenę žmonės neturėtų numoti ranka į šią daržovę – ji gerina organizmo imunines savybes, stiprina atsparumą ligoms.
Ne taip seniai mokslininkai paskelbė, jog raudoni pomidorai mažina galimybę atsirasti vėžiui. Amerikiečių mokslininkai teigia, jog pomidoruose yra likopeno, kuris stabdo kenksmingą ląstelių oksidacijos procesą ir netgi gali užkirsti kelią augliams susidaryti. Įdomu, jog tokiam pomidorų poveikiui terminis jų apdorojimas, t.y. virimas, kaitinimas, kepimas, įtakos neturi.
Išmirkyta duona ir pomidorai
Pomidorų sriuba dažniausiai siejama su garsiąja šalta vegetariška ispanų „Gaspačo“. Iš pomidorų, agurkų, svogūnų, paprikų, duonos minkštimo, alyvuogių aliejaus ir česnako pagamintą „Gaspačo“ daugelis laiko vienu iš geriausių ispaniškos virtuvės patiekalų. Manoma, kad pats pavadinimas yra kilęs iš arabų kalbos ir reiškia „mirkoma duona“.
Kulinarinėse knygose teigiama, kad šios sriubos pirmieji valgytojai buvo mulų varovai. Jie į kelionę imdavo molinį dubenį, česnako, aliejaus, agurkų ir sugrūstų džiūvėsių. Pakelėje jie dviem akmenimis sugrūsdavo česnaką, sumaišydavo jį su trupučiu druskos bei alyvuogių aliejaus ir tokiu mišiniu ištrindavo dubenį.
Tada sluoksniais dėdavo supjaustytus agurkus, pomidorus, tarpuose pabarstydami duonos džiūvėsių. Viršutinis sluoksnis turėdavo būti džiūvėsių. Juos apšlakstydavo alyvuogių aliejumi. Po to molinį dubenį suvyniodavo į šlapius drabužius ir pastatydavo saulės atokaitoje. Kai drabužiai išdžiūdavo, sriuba būdavo paruošta valgyti.
Pagal kitą šios sriubos atsiradimo versiją, „Gaspačo“ istorijos pradžia siekia dar Romos laikus. Romos imperijos legiono kariai su savimi turėdavo duonos, česnakų, druskos, alyvuogių aliejaus ir acto. Kiekvienas gamindavosi tirštą vėsinančią tyrę pagal savo skonį.
Dabartinė sriuba vėliau papildyta iš Vakarų atkeliavusiais pomidorais. Patys ispanai labai aiškiai nurodo „Gaspačo“ istoriją „iki“ ir „po“ Kolumbo. Iki Amerikos atradimo Europoje nebuvo nei pomidorų, nei paprikų, tad sriubą gamindavo iš duonos, česnakų, druskos, alyvuogių aliejaus ir acto. Tai buvo vadinamoji „Baltoji gaspačo“ (ajo blanko).
Sakoma, kad Kolumbas, besiruošdamas į pirmąją savo kelionę, maisto atsargų statinėse vežėsi iš anksto paruoštą tyrę, kuria vėliau maitinosi įgulos nariai. Jeigu į ją būtų pridėta pomidorų, turėtume dabartinę „Gaspačo“ sriubą. Būtent pomidorai suteikė patiekalui nepaprasto gaivumo, dėl kurio „Gaspačo“ labai greit iš „prasčiokų maisto“ pakilo į kulinarines aukštumas.
Dabar egzistuoja daugybė šios sriubos variantų, daugelis iš jų bus aktualesni vasarą, tačiau yra ir karštos sriubos atmainų. Štai Pietų Ispanijos, Andalūzijos, uostamiestyje Kadise žiemą gaspačo patiekia karštą. Yra ir vadinamasis „Lamančo gaspačo“ (gazpacho mancheño) – labai tiršta sriuba iš laukienos, patiekiama ypač karšta.
Kur pažvelgsi – visur pomidorų sriuba...
Iš tiesų, pasižvalgius po pasaulio virtuvę, matyti, jog pomidorų sriuba mėstama bemaž visur – ir ten, kur šilta, ir ten, kur žvarbu. Skiriasi tik prieskoniai bei kai kurios kitos sudėtinės dalys.
Štai ispanų kaimynai portugalai į pomidorų sriubą, be jau minėtų pomidorų, aliejaus, česnako, druskos ir acto, dar deda svogūnų, kopūstų, bulvių, pupelių, rūkytų dešrelių, jautienos sultinio, pipirų. Verda ilgai (beveik 2 val.) ir valgo karštą.
Italijoje pomidorų sriuba ypač populiari Toskanos regione. Čia į tokios sriubos sudėtį, be svogūnų, pomidorų, alyvuogių aliejaus, sultinio, būtinai dedama salierų, raudonųjų paprikų, kiaušinių, parmezano ir baltos duonos. Duonos dedama lėkštės apačioje ir ant jos pilama sriubos, kuri jau išvirusi sumaišoma su kiaušinio ir parmezano plakiniu.
Šio skanėsto neatsisako ir gerokai šiauriau gyvenančios tautos. Štai Olandijoje į mėsos ir svogūnų sultinyje išvirtų kukuliukų sriubą dedama pomidorų, pomidorų tyrės ir vermišelių. Pagrindiniai olandiško šios sriubos varianto prieskoniai yra laurų lapeliai, malta paprika ir čiobreliai. Be to, patiekdami jau išvirusią sriubą olandai dar įpila grietinėlės ir įberia petražolių. Valgoma ši sriuba su traškiomis bandelėmis, kurias olandai arba trupina, arba mirko į sriubą.
Visai kitame pasaulio krašte – Indijoje – taip pat verdama pomidorų sriuba. Indiškoje sriuboje be svogūnų, pomidorų, daržovių sultinio, česnakų, alyvuogių aliejaus, dar dedama kepenėlių. Na, ir, žinoma, kalendros, kario, čili pipirų, t.y. tų produktų, kurie būdingi indų virtuvei.