Dirbo kaip sau
Visos R.G. nelaimės prasidėjo tuomet, kai ji po motinos mirties su tėvu atsikraustė į Pakražančio seniūnijos Pamergių kaimą pas ūkininkę. Moteris nesiima atsakyti į klausimą, kieno teisėmis jie ten įsikūrė – šeimos narių ar samdinių – tik tikina, kad samdiniais veikiausiai nebuvę, nes atlyginimo niekas nemokėjo, o ir dirbo kaip sau. R.G. pasakojo, kad jau trečią valandą ryto buvo keliama karvių melžti, prie kitų darbų skubėti, o tai gležnai paauglei buvo nepakeliama. Gyventi ji turėjo lauko virtuvėle vadinamajame malūne. Tėvas priguldavo ūkininkės lovoje.
Merginos gyvenimas praskaidrėjo, kai iš kalėjimo grįžo šeimininkės sūnėnas, kuriam iš karto į akį krito daili ilgakasė. R.G., gyvenime negirdėjusi švelnesnio žodžio, išsilydė it vaškas. Vienas po kito pabiro trys vaikai. Kad jų tėvas R.G. kada nors nusives prie altoriaus, moteris sakė nesitikėjusi, mat jis vis kartodavo, kad santuoka finansiškai neapsimoka, tai tiesiog atgyvena, nes vienišoms motinoms mokamos didesnės pašalpos. Ji žinojo, kad tai yra tiesa, nes aplink buvo daug tokių pavyzdžių.
Pripažino neveiksnia
Sunkūs darbai ir kasmetiniai gimdymai negalėjo neatsiliepti jaunos moters sveikatai. Juo labiau kai ir mylimojo jausmai jai bemat išgaravo: jis netruko susirasti kitos nepilnametės, o R.G. pradėjo mušti ir kitaip niekinti. Tuomet jai meškos paslaugą padarė šeimininkė. „Ji ėmė mane mokyti, kad aš galiu gauti neįgalumo grupę ir taip prisidurti pinigų. Pamaniau, kad neįgalumą man iš tikrųjų galėtų pripažinti, nes mano judesių koordinacija yra sutrikusi, galiu bet kada būti suparalyžiuota.
Šeimininkė įkalė man į galvą, kad neįgaliosios statuso taip lengvai negausiu, kad dėl tikslo reikia pagulėti ligoninėje. Ir aš sutikau. Tačiau labai išsigandau, kai pamačiau, su kokiais proto netekusiais žmonėmis man teks vienoje palatoje glaustis. Dar labiau gąsdino periodiškai leidžiami kažkokie vaistai, nuo kurių man net haliucinacijos prasidėjo“, – VL pasakojo R.G.
Šeimininkė moterį ramino, kad tai – tik trumpalaikiai nemalonumai. Ir iš tiesų jie truko neilgai. R.G. vėl grįžo pas vaikus, prie įprastinių darbų, o jos mylimasis jau buvo su kita. Tačiau po kurio laiko R.G. sužinojo, kad yra neveiksni. Tą pripažino teismas, apie kurį moteris nieko nė nenutuokė. Šeimininkė tapo jos vaikų globėja ir kas mėnesį ėmė gauti po pusantro tūkstančio litų, be to, pasiimdavo ir jos neįgalumo pašalpą. „Už kiekvieną neįtikimą ji man imdavo grasinti, kad uždarys į beprotnamį. Sakydavo, kad tai padaryti dabar yra labai paprasta. Aš jos bijojau, todėl vergavau toliau“, – atviravo moteris.
Žmonės pakraupo
Nuo žinios, kad ūkininkė už savo sūnėno vaikus gauna po 1500 litų per mėnesį, suūžė visas kaimas. Ne mažiau žmones šokiravo ir tai, kad į vienkiemį atsikėlusi jauna, protinga, sveika ir guvi mergina staiga tapo neveiksni. R.G. ir toliau plūkėsi ūkyje, iš kaimo į rajono centrą atvažiuodavo nusipirkti pigesnio maisto. Anot vietinių, ji ne tik rišliai pasakodavo apie savo gyvenimą, bet ir gebėjo blaiviai vertinti situaciją, kodėl ūkininkei buvo naudinga, kad ji taptų neveiksni.
Žmonės dar labiau pakraupo sužinoję, kad į teismą dėl R.G. pripažinimo neveiksnia kreipėsi Kelmės rajono savivaldybės Vaiko teisių apsaugos tarnybos vadovė Genė Jurgilienė. Ji aiškino tik norėjusi, kad vaikams būtų geriau. Vietos gyventojai, negalėdami atsistebėti tokiu sprendimu, ėmė gūžčioti pečiais: „Ar atimti iš vaikų motiną yra geriau? Ir kodėl, jei iš tiesų buvo pastebėta kokių nors sveikatos sutrikimų, iš karto skubėta pripažinti R.G. neveiksnumą? Galbūt nuo dažnų gimdymų ir sunkaus darbo išsekusiai moteriai galėjo padėti paprasčiausias poilsis sanatorijoje ar saujelė vitaminų!“
Kai šeimininkė pasiligojo ir nebegalėjo būti oficialia R.G. vaikų ir jos pačios globėja, tuomet sūnėnas pripažino tėvystę ir vaikus parsivedė į savo namus. Ne iš geros valios jis taip pasielgė, o tik todėl, kad mokykla ėmė atakuoti visas įmanomas institucijas dėl apleistų vaikų ir dėl to, kad jų tėvas tvirkina nepilnametę. Tuomet valstybė už slaptąją tėvystę jau buvo išmokėjusi 55 tūkst. litų. Buvo viliamasi, kad, paaiškėjus šiai tiesai ir teismui tai pripažinus, neteisėtai išmokėti pinigai sugrįš į valstybės biudžetą. Bet kur tau...
Beteisė iki gyvos galvos
Mirus ūkininkei, R.G. liko be oficialaus globėjo. Gelbėdama padėtį, ja būti sutiko seniūnijos socialinė darbuotoja Elena Kasparavičienė. R.G. ji pažinojo nuo jaunumės ir niekada netikėjo jos neveiksnumu: „Moteris buvo socialiai apleista, užguita, bet ne neveiksni. Ji yra psichiškai sveikas žmogus. R.G. – ir apsiskaičiusi, ir pati puikiai geba rūpintis savo buitimi.“
E.Kasparavičienė, tapusi R.G. globėja, pabandė nutraukti tą nelemtąjį mazgą: parašė skundą ir pareikalavo dar kartą peržiūrėti dokumentus, patikrinti moters sveikatą. „Kai nuvežiau ją psichiat¬rams, ji tiksliai atsakinėjo į visus klausimus, rišliai pasakojo savo gyvenimo istoriją nuo pat vaikystės. Psichiatrai nustebo, kad tokiam žmogui nustatytas neveiksnumas ir liepė vežtis atgal, nes tai – ne jų ligonė“, – įspūdžiais dalijosi socialinė darbuotoja.
Neveiksnumas – teisinis statusas, kai žmogus dėl kai kurių sutrikimų ar nepakankamų gebėjimų negali savarankiškai priimti sprendimų dėl savo asmeninių ar ekonominių reikalų, negali apginti savo interesų. Tokie žmonės praranda teisę priimti elementariausius sprendimus ir naudotis kitomis pagrindinėmis žmogaus teisėmis. Tai prilygsta socialinei žmogaus mirčiai.
Pripažintas neveiksniu žmogus tampa visiškai priklausomas nuo globėjo malonės, jis netenka teisės disponuoti savo pinigais, turtu, planuoti savo ateitį, suvaržoma jo judėjimo laisvė ir privatumas, be to, atimamos visos pilietinės teisės ir laisvės. Baisiausia, kad išsivaduoti iš tų apribojimų pats neveiksnusis jau niekada negalės, nes apie tai sužinojęs teismas ar kitos institucijos tiesiog nepriims jo skundo.
Nepraranda vilties
Tapti neveiksniam labai lengva. Toks „titulas“ suteikiamas pagal du kriterijus: medicininį ir teisinį. Medikai, šiuo atveju – psichiatrijos ekspertai, konstatuoja psichikos sutrikimą, o teismas, remdamasis jų išvada, pripažįsta žmogų neveiksniu. Paties žmogaus daugiau matyti nebereikia.
Kelmės rajono savivaldybės Socialinių paslaugų tarnybos direktorė Aldona Kvintufelienė sako, kad jai net širdis krauju apsipila, kai reikia tokiai kaip R.G. ieškoti globėjo.
E.Kasparavičienė nepraranda vilties, kad R.G. anksčiau ar vėliau pati augins bent paskutinįjį savo vaikelį. Jo tėvas jam jau suteikė savo pavardę ir iš karto pripažino tėvystę. Tik štai neveiksni motina neturėjo teisės nė vieno kartelio pamaitinti savo kūdikio, į jį pažvelgti buvo leista tik iš tolo. Globėjos E.Kasparavičienės klausiame, ar R.G. galėjo ką nors blogo padaryti savo kūdikiui, kad jos neprileido prie vaiko? „Nejuokaukite! – purto galvą moteris. – Ji yra labai rami, taiki ir nuolanki. R.G. – nuo vaikystės išugdyta Pelenė. Toks gyvenimas kaip jos net patį stipriausią žmogų gali sulaužyti, bet aš šios moters neveiksnumo ir šiandien neįžiūriu.“
