Apie erotinių kvapų egzistavimą žinojo jau senovės graikai. Buvo manoma, kad jie išsiskiria su prakaitu, kuriam buvo priskiriamos apvaisinimo ir kūrimo galios savybės. Kosmogoniniuose mituose gamta atsiranda iš dievų prakaito. Iš suprakaitavusių įsimylėjusio Izidę Ozirio rankų išteka Nilas, dievaitės – deivės Dianos, bėgančios nuo aistros kankinamų fanų, prakaito lašai, nukritę ant žemės, tampa pakalnutėmis. Istorikas Titas Livijus praneša apie suprakaitavusias Junono Marso statulas ir dievais tapusius romėnų miesto vilkus, stovinčius palei Apėjų kelią.
III amžiuje kilusio religinio mokymo pasekėjai pasakoja tokią legendą. Danguje apsigyvena įsimylėjusi pora, “turinti tokius gėdingus lytinius santykius, kaip kupranugariai arba vilkai”, kurių metu iš dangaus krenta “erotinis” lietus. Kai jaunuolis vejasi merginą, jo prakaito lašai drėkina žemę, pripildo orą lauko žolių aromatu ir sieloje bei kūne pagimdo nepaaiškinamą nuovargį. Jei atmestume motyvą apie nuodėmingą lytinę meilę, pasakojimas tiksliai perduotų fiziologinį efektą, kurį sukelia feromonai.
Feromonai (iš graikiškų žodžių “phero” – “nešti”, “pernešti” ir “hormao” – “priversti judėti”, “pažadinti”) – ypatingos cheminės medžiagos, kurias išskiria specialios odos liaukos arba atskiros ląstelės. Šios medžiagos visiškai nepaprastos ir netgi savotiškos! Iš esmės jos pasižymi labai subtiliais, labai specifiniais kvapais.
Mokslininkai tokius kvapus pavadino signaliniais, nes daugelyje atvejų gyvūnų santykiuose feromonai pakeičia kalbą: pavyzdžiui, bitės jų pagalba praneša visam spiečiui, kur nektaras saldesnis, įspėja apie pavojus, o susitikę šunys feromonų pagalba nustato vienas kito lytinę priklausomybę. Jei ne feromonai, mūsų mažiesiems draugams būtų labai sudėtinga susirasti porą.
Kvapų kalba labai įvairi: tarp jų yra pavojaus, susirinkimo medžiagos, tačiau didžiausią mokslininkų susidomėjimą kelia taip vadinamieji lytiniai atraktantai (nuo lotyniško veiksmažodžio “attraho” – “traukiu prie savęs”), pritraukiantys priešingos lyties dėmesį. Neįtikėtina, tačiau tai yra faktas: gana retos naktinių drugelių rūšies patinas sugeba užuosti neapvaisintą patelę net už 11 kilometrų!
Jei jūs drauge, reiškia jums patinka vienas kito kvapas.
Netobula žmonių uoslė
Visa tai sudaro didelį įspūdį, tačiau, atrodytų, neturi tiesioginio ryšio su žmogumi. Pirmiausia, žmonėms nereikia vienas kito apuostyti, kad atskirtų vyrą nuo moters arba “užuostų” pašnekovo palankumą. Antra, žmogaus uoslė apvilia: su mumis bendrauti feromonų kalba būtų tas pats, kaip ir reikalauti simfoninio orkestro koncerto ataskaitos iš žmogaus, kuriam meška numynė ausį.
Kad žmogus pradėtų jausti feromonų egzistavimą, viename kubiniame metre oro turi susirinkti 500 milijonų kvepiančios medžiagos molekulių, o šuniui užtenka 2500 kartų mažiau – tai yra viso labo 200 tūkstančių molekulių. Be to, mūsų keturkojai draugai sugeba užuosti iki šimto tūkstančių kvapų, o žmogus – tik tris tūkstančius.
Ne veltui budistų mitologija uoslę priskiria prie grubių pojūčių ar jausmų, kuriems nėra vietos aukštesniame pasaulyje, tačiau klausa ir rega ten įgauna išskirtinę galią. Tačiau meilės reikaluose netgi tokios netobulos uoslės žmogui visiškai užtenka.
Atpažįstant kvapiąsias medžiagas turi reikšmės tai, kuria šnerve jūs uostysite (kairė yra jautresnė feromonams), o taip pat ir lytis bei tautybė. Kaip taisyklė, moteriška uoslė jautresnė nei vyriška, kvapus geriausiai visų skiria danai, o blogiausiai iš visų tautų tai atlieka suomiai.
Tačiau net ir jiems ne viskas prarasta: mokslininkų teigimu, per paskutinius dešimtmečius žmonės pradėjo 2 kartus aštriau reaguoti į kvapiąsias medžiagas ir aktyviau naudojasi dezodorantais, odekolonais ir kvepalais. Panaši aistra parfumerijai, ypač dailiosios lyties, vargu ar būtų palaiminta Senovės Romoje, kur buvo sakoma: “Moteris kvepia gerai, kai niekuo nekvepia.”
Maudydamiesi vonioje į vandenį įmeskite keletą burbuliukų su aromatiniais aliejais.
Feromonų fabrikas
Ant odos paviršiaus išsiskiria apie tris šimtus skirtingų medžiagų, tame tarpe ir tokių, kurias tam tikra prasme galima priskirti feromonams. Paprasčiausiai daugeliui mūsų jie nesuteikia reikalingo informacijos kiekio. Tačiau taip buvo toli gražu ne visuomet.
XIX amžiuje pasitaikydavo nuostabių keliautojų, kurie užrištomis akimis, vien pagal kvapą atskirdavo negrą nuo arabo, tibetietį nuo indo, kinietį nuo totoriaus. Nuosava nosis senovės gydytojams, besigiriantiems gebėjimais nustatyti diagnozę vien pagal kvapą, sklindantį nuo ligonio, neretai pakeisdavo rentgeno aparatą ir biochemines laboratorijas.
Ligos metu ir esant streso būsenoje oda pradeda išskirti specifines kvepiančias medžiagas, kuriuos gyvūnai supranta kaip pavojaus signalą. Greičiausiai universalaus feromono savybes turi hormonas adrenalinas: jo kvapas sukelia agresyvią šunų reakciją žmogaus arba gyvūno, kuris “kvepia baime”, atžvilgiu. Net ir žmonės tokioje kompanijoje jaučiasi nejaukiai, o kadangi feromonai veikia pasąmonės lygmenyje, momentinės antipatijos priežastį mes paprastai aiškiname tokiais žodžiais: “Man nepatinka jo kvapas.”
Feromonai. Štai kas apie juos parašyta šumerų poemoje, sukurtoje 2000 m. pr. Kr.: “Kvapusis nuodėmės aliejus ant mano odos tau bus meilės takeliu, kviečiančiu švelnumui ir glamonėms.”
Priešingi atvejai taip pat nėra išimtis. Feromonų dėka galima “užsikrėsti” svetima laime, esant šalia dvasios pusiausvyroje esančio žmogaus patirti ramumą, o taip pat ir užsidegti atsakančia aistra tam, kuris mus myli: veikiant teigiamoms emocijoms, smegenys išskiria pasitenkinimo, laimės hormonus – endorfinus, kurie “kvepia” sutaikymu, švelnumu ir susižavėjimu.
Geriausia meilės magijos priemonė – moters kūno aromatas.
Kai kurie žmonės aštriau reaguoja į lytinius atraktantus. Tame tarpe buvo ir Napoleonas, eidavęs iš proto dėl Žozefinos kvapo. Beje, Europoje daugelis karalienių duodavo pažadą nesiprausti ir nekeisti apatinių drabužių, kol iš eilinio karo negrįš jų karūnuotieji sutuoktiniai. Jeigu paskaičiavus, kad vidutiniškai karinės kampanijos trukdavo iki septynerių metų, o kai kurios užsitęsdavo ir iki dešimties, tik įsivaizduokite, kaip maloniai kvepėjo šios garbingosios damos!
