Kitas būdas - apskritai nusivilti meile ar netgi santykiais su kita lytimi. Tuomet žmogus lieka vienišas, galbūt turi atsitiktinius lytinius santykius, tačiau niekuomet nebepatiki meile ir nebekuria santuokos. Dalis tokių žmonių nueina į marginalinį pasaulį - jie atranda savyje homoseksualinių potraukių arba paslapčia masturbuojasi, panaudodami įvairiausius fetišus. Galbūt jie jaudina save tiesiog stebėdami, kaip mylisi kiti. Dalis jų nueina dvasiniu keliu ir kovoja su geiduliais Dievo vardu. Dalis papildo viengungių gretas ir prisiriša prie kokio nors naminio gyvunėlio.
Galima pasakyti, kad žmogus, kurį meilė tiesiog apgavo, nuvylė, traumavo, išlaiko savyje viltį arba net tikėjimą meile. Tai yra, kad nors moteris, tarkime, ir sako: “aš nusivyliau visais vyrais“, iš tikrųjų ji nenusivylė. Ji tik kuriam laikui bando atsiduoti vaikams ar karjerai, tačiau pas ją atsiranda arba jau seniai yra atsiradęs koks nors širdies draugas. Kartais jis vedęs, ir tai yra labai sunki situacija, nes vedę neištikimi vyrai nelinkę skirtis, o linkę derinti kelias moteris. O mūsų išrinkta moteris negali dalintis, o nori turėti vyrą visą ir visiems laikams.
Tačiau, laimei, pasitaiko dar našlių ir romantiškų užsieniečių. Užsieniečiams apskritai labai patinka lietuvaitės dėl jų keisto krikščionybės ir dominavimo mišinio. Tai reiškia, kad lietuvaitės užsieniui nėra tiek dominuojančios, kiek vokietės ar amerikietės. Ir nėra tiek nusižeminusios, kap azietės. Jos yra aukso vidurys. O vidurys yra mūsų dienų žmogaus idealas.
Kaip gyvena tokios moterys, kurios buvo nusivylusios tik išoriškai ir todėl ištekėjo vėl? Jos gyvena gana sudėtingą gyvenimą, kuriame, deja, didėja tikimybė, kad kažkas kažkuo nepatikės. Tai reiškia, kad naujas vyras, jeigu jis yra jai netgi ne antras, o koks nors trečias, gali vieno konflikto metu pratrūkti. Ir pasakyti, kad jo mylimoji žmona apskritai yra… ne, jis nesakys, kas. Tačiau jis negali pamiršti, kad iki jo ji turėjusi kitų vyrų ir jis apskritai nėra tikras, ar ji yra vieną iš jų iki galo užmiršusi. Nes kažkaip jam įtartina.
O jeigu vyrui mūsų moteriškė yra ne antra, o kokia trečia ar ketvirta, tai moteriškei dažnai gali kilti panašių minčių. Ar tik jos vyras nesvajoja grįžti pas savo seną žmoną? Ar tik nebando anoji žmona manipuliuoti savo buvusio vyro mitybos įpročiais ir vaikais? Nėra moters širdyje ramybės. O kai nėra ramybės, būna nesaugu ir todėl krenta entuziazmas. Be entuziazmo sunku mylėtis ir palaikyti gerą šeimos klimatą. Reikia saugumo, kurį gali įnešti tik aukštesnioji jėga.
Anksčiau visos panašioje situacijoje atsidūrusios moteriškės melsdavosi prie savo vietinio dievuko statulėlės. Jos prašydavo apsaugoti jas nuo naujų nusivylimų ir nuo konkurenčių. Dabar reta rūšis - tikinčios moteriškės - dar eina šiuo klausimu į bažnyčią. O dauguma - netikinčios moteriškės - eina pas psichoterapeutus ir prašo kažko panašaus.
Psichoterapeutai retai kada bendrauja su aukštesniosiomis jėgomis, nes remiasi ne Dievu, o amerikiečių sukurtomis asmenybės teorijomis. Jie negali daug pažadėti, o gali tik pasiūlyti vystyti savęs suvokimą ir brandinti asmenybę. Turinčios lėšų ir ūpo moterys sutinka. Kitos vaikšto pas užkalbėtojas ir būrėjas. Ten jos atgauna dvasios ramybę, nes išgirsta: “Tavo naujas vyras tau ištikimas. Nusiramink, vaikeli.“ Vaikelis nusiramina.
Na, o kaip su tomis, kurios iš tikrųjų nusivylė meile? Atmeskime einančias į lytinius nukrypimus ir į kraštutinį tikėjimą. Kaip su tomis moterimis, kurios ne vienuolės ir ne sekso marginalės, o vadinasi „vienišos“? Tai žmonės, kuriuos labai mėgsta minėti statistika: “pasaulyje daugėja vienišų vyrų ir moterų“.
Dalis tų žmonių, tarp kitko, yra formaliai vedę. Tačiau jie tarsi ir nevedę. Jie gyvena kartu dėl vaikų ar dėl gyvenamo ploto ar dar dėl ko nors. Kita dalis su niekuo negyvena. Tik su savimi. Jų gyvenime kartais atsiranda kas nors gyva - tarkime, gėlė arba šuniukas. O kartais jų gyvenime atsiranda giminaičių vaikų, kuriuos reikia prižiūrėti, jei tėveliai nori pabūti kartu ir toli nuo namų… Arba, jei vienišos moteriškės spėjo kažkada pagimdyti, atsiranda anūkų. Bet dažniausiai vis dėlto ne anūkų.
Atsiranda egzistencinis nerimas. Šitie žmonės gyvena nepaprastą gyvenmą. Jie gyvena egzistencinį gyvenimą. Tai reiškia, kad jie puikiai supranta šias prancūzų egzistencialistų tiesas:
žmogus yra įmestas į šį pasaulį prieš savo norą ir iš esmės yra vienas;
Jo gyvenimas vieną dieną baigiasi;
Jis turi tai prisiminti.
Prisimindamas tai žmogus pats atsako už save, nuolat ką nors turėdamas pasirinkti.
Ties paskutiniu sakiniu verta sustoti. Ką reiškia vienišai moteriai pagalvoti, jog ji pati pasirinko savo vienatvę?
Juk ji gali pasakyti: “vyrų mažiau nei moterų; kalta demografinė situacija“.
Arba: “tikrų vyrų nėra, nėra iš ko rinktis. Tik pijokai aplinkui, o geri vyrai visi išdalinti“.
Tačiau taip teisindama save moteriškė tik kuriam laikui apramina save. O jos nerimas - ne tamsaus rūsio ir baubo. Tai nerimas dėl to, kas tu esi ir kuo gyvenime tampi kiekvieną dieną. Tai - geras nerimas. Egzistencinis. Galbūt nevieniša moteriškė, turinti šeimą ir vaikus, prieis prie jo žymiai vėliau. Vaikai, buitis, vyras… Viskas už ją apsprendžia ką daryti - rinktis beveik netenka. Todėl laimingai ištekėjusi moteris gali būti nepasiruošusi egzistenciniam nerimui. Bet ir jai jis ateis.
O vieniša moteriškė jau labai anksti priversta rinktis: teisinti save aplinkybėmis ar mokytis. Ko ji turi išmokti? Išmokti jaustis saugiai be šeimos. Išmokti vertinti drauges kaip šeimą. Išmokti užsitarnauti savigarbą tarp tų, kurie paniekinančai sako „senmergė“. Išmokti realizuoti save ne motinystėje ir ne prie orkaitės. Išmokti užsidirbti ir prasigyventi be maitintojo ir gynėjo.
Visa tai ji priversta išmokti, nes didesnė dalis tokių moteriškių nėra išlaikomos valstybės ir didesnė jų dalis neišeina iš proto, kad jomis rūpintųsi psichiatrinės medicinos seserys. Jos pačios sau ir seserys, ir vyrai,ir moterys, ir gynėjos, ir maitintojos. Jos gyvena nelengvą gyvenimą, bet jos gyvena labai tikrą gyvenimą. Nes jos nesislepia už visokų šeimyninių prieraišumų, buitinio idiotizmo ir miesčioniško nuobodulio.
Joms nėra kada nuobodžiauti. Egzistencinis nerimas neleidžia. Ir kas nuostabu - niekas nemoka taip garsiai juoktis, taip betarpiškai ir skaniai džiaugtis, kaip vienišos moterys. Kodėl? Jos vertina kiekvieną džiaugsmo akimirką, kaip nevertina ne viena iš „gavusių savo kąsnį“ .
Kadangi keli tūkstančiai išgirstų iš tokių pacienčių išpažinčių kažko mane moko, aš išmokau iš jų gerbti tokias moteris. Nusivylusias kita lytimi, bet nenusivylusias gyvenimu ir savimi. Tokias moteris neatsitiktinai galima sutikti tarp labai žymių, labai nusipelnusių ir labai kitiems tarnaujančių moterų. Vadinasi, jų gyvenimas turi prasmę. Ir vadinasi, jos iš tikrųjų ne vienišos. Jos su mumis visais.
Olegas Lapinas
