„Yra neįkainojamų vertybių. Savanorystė – viena iš jų. Kiekvienas galime tapti savanoriu, galinčiu padėti gyvenantiems nepritekliuje ar neišgalintiems pasirūpinti savimi. Savanoriška veikla ir labdaros idėjos, ypač sunkmečiu, turi neįkainojamą prasmę ir parodo, kad geriems darbams Kalėdų laukti nereikia“, – pabrėžė šalies vadovė.
„Stebuklus kuria žmonės. O kilnių tikslų vienijami žmonės gali sukurti didelius stebuklus. Jeigu į savanorišką veiklą įsitrauks daugiau žmonių, ypač jaunimo, susvetimėjimą ir abejingumą pakeis jautrumas, tolerancija ir noras padėti. Jeigu, nelaukdami pagalbos prašymo, kiekvienas šalia esančiojo paklausime:„Ką dėl tavęs galiu padaryti?“ – kitokios bus ne tik Kalėdos, pasikeis ir Lietuva“, – kalbėjo prezidentė Tarptautinę savanorių dieną, prisijungdama prie Maltos ordino organizuojamos „Kalėdinės sriubos“ akcijos.
Ilgainiui taps mada?
Nors daugelis šią kalbą galėjo palaikyti progine – Tarptautinė savanorių diena minima gruodžio 5 d., tačiau faktai yra tokie, kad savanoriška veikla Lietuvoje iš tikrųjų skleidžia žiedus ir papildo prieš kelerius metus kilusį labdaros ir paramos bumą. Aukoti žmonėms net ir skurdžiais laikais, galima sakyti, jau tapo įpročiu ir nereikia konkrečios motyvacijos. Pinigines ir materialias aukas pamažu papildo ir savanorystė.
Be jokios abejonės, materialiniai ištekliai norint kam nors padėti yra būtini, tačiau be darbo rankų, kurios šiuos išteklius gali paversti pagalba, taip pat niekaip neišsivertume. Ypač dabar valstybė negali tinkamai finansuoti daugybės sričių, daugybė žmonių vargsta, ir tai, kad savanorystė plinta šiuo metu – ne paradoksas, o dėsningumas.
Laukia savanoriški metai
2011 m. paskelbti Europos savanoriškos veiklos, kuria skatinamas aktyvus pilietiškumas, metais. Savanoriškai veiklai europiniu, nacionaliniu ir regioniniu lygmenimis skatinti 2011 m. europarlamentarai siūlo skirti 10 milijonų eurų.
Pirminiame Komisijos pasiūlyme įvardinti 6 milijonai eurų, tuo tarpu Taryba, šiuo klausimu tarianti galutinį žodį, tvirtina galinti pritarti nebent 8 milijonų eurų paramos sumai.
„Galimybės vykdyti savanorišką veiklą turi būti sudarytos kiekvienam“, – teigiama praėjusioje Europos Parlamento sesijoje priimtoje rezoliucijoje, parengtoje remiantis Marko Skurijos, Europos liaudies partijos (Italija) pranešimu.
Padėdama plėtoti profesinius ir socialinius įgūdžius, savanoriška veikla konkrečiais veiksmais paverčia tokias europines vertybes kaip solidarumas ir nediskriminacija, pabrėžia pranešėjas M. Skurija. Anot jo, savanorystė taip pat leidžia vystyti žmogiškuosius išteklius, plėtoti užimtumą ir kovoti su socialine atskirtimi.
„Į savanorišką veiklą privalome aktyviau įtraukti prašančiuosius prieglobsčio, pabėgėlius ir imigrantus, ypač tuomet, kai jie neturi galimybės įsidarbinti, bet be tam tikros paslėptos minties“, – pabrėžė M. Skurija.
Tiesą pasakius, antroji šios minties pusė aktuali ir mums Lietuvoje – neturintys darbo žmonės ne tik netenka pragyvenimo šaltinio, bet ir jaučiasi nereikalingi, tad savanorystė galėtų padėti jiems užpildyti emocinę tuštumą, kuri, žinoma, neretai lydi ir turinčius darbą žmones.
Deputatai pabrėžia, kad savanorystė, kuria dažnai paremta pelno nesiekiančių organizacijų ir bendruomeninių iniciatyvų veikla, „neturėtų tapti apmokamo darbo alternatyva", nepaisant to, „išlaidos, susijusios su savanoriška veikla, turėtų būti tinkamai kompensuojamos".
Net ir nepakeisdama profesinio, apmokamo darbo teikiamų galimybių, savanoriška veikla „dėl savo socialinių ir kultūrinių tikslų kuria pridėtinę vertę visuomenėje", – pabrėžiama rezoliucijoje, primenant teoriją, apie kurią ir mes rašėme, kad bendruomeniškos ir solidarios visuomenės klesti ir ekonomiškai.
Demokratijos maišytuvas
Kalbėdamas apie savanorišką veiklą Marijo Mauro, atstovaujantis Europos liaudies partijai (Italija), ją vadina „demokratijos maišytuvu“. „Nedemokratiškose šalyse savanorystė yra draudžiama, jai stipriai priešinamasi. Savanoriška veikla pabrėžia žmogaus gebėjimą dovanoti ir remtis idealais, aukštesniais už save patį ir už savo interesus“ , – pabrėžė europarlamentaras, kuriam savanoriško darbo duonos teko ragauti asmeniškai – jis buvo įsitraukęs į įvairaus pobūdžio savanorišką veiklą, vadovavo pelno nesiekiančiai Italijos organizacijai „Compagnia delle Opere Non Profit“.
Daugeliui iš mūsų tai puikiai suprantama: gal sovietų valdžia ir nebūtų buvusi prieš, jei žmonės kiek padirbėtų nemokamai, tačiau tokių dalykų jokiu būdu nebuvo galima leisti. Nekontroliuojamos liaudies masių iniciatyvos galėjo nuvesti ne ten, kur reikia, dėl to už jas buvo baudžiama, o visą mūsų gyvenimą, net „savanoriškas“ talkas ir mitingus, turėjo kontroliuoti valdžia.
Galbūt todėl iki šiol daugelis žmonių įpratę, kad jais turi pasirūpinti valdžios institucijos ar bent jau valdžia turi duoti komandą, ką reikia daryti. Nors visam gyvenimo laukui aprėpti valdžiai neužtenka nei noro, nei resursų. Šią spragą ir užpildo savanoriai, kuriantys, taisantys bendruomenę ir šalies gyvenimą kreipiantys reikiama linkme.