Keliai į pavydą
Pavydo anatomija: tai jausmas, gimstantis tuomet, kai mes akimirksniu:
Įvertiname, ką turi kitas;
Suprantame, kad mes to irgi norime;
Įvertiname save, palyginame su kitu ir nustatome, kad mes to neturime ar turime mažiau;
Jeigu toliau seka mintis: “ir neturiu galimybės turėti” - kyla piktas ir beviltiškas pavydas.
Jeigu toliau seka mintis: ”o štai ir aš galiu tai turėti. Ir net žinau, ką darysiu”- kyla sportinis konkurencijos ir azarto jausmas.
Esminis šio jausmo komponentas - palyginimas. Antras komponentas - savo galimybių įvertinimas.
Žmogus atvėrė spalvoto žurnalo puslapį.
Jis pauto kažkokį neramumą tarp gerklės ir bambos.
Ir pagalvojo:
Kol nepamačiau, kaip apstatė butą ta dizainerių šeima, atrodė, kad gyvenu visai nieko.
Kol nepamačiau nuotraukoje tos amerikietiškos figūros, ir mano atrodė visai padoriai.
Didelį darbą, palaikant Lietuvoje pavydą, atlieka moteriški žurnalai.
Jie neatliktų to darbo, jei rodomos nuotraukos skaitytųsi su vidutiniškos lietuvių šeimos pajamomis.
Žmonėms, turintiems pinigų, šios nuotraukos sukelia ne pikto pavydo, o kitokius - sportinės konkurencijos ir azarto jausmus: ”o aš gyvensiu ne blogiau”. Dažno pavaizduoto nuotraukoje daikto kaina - keturženklė. Keturženklių piniginių savininkai, įkvėpti pamatytų vaizdų, važiuoja apsipirkti. Tokiu būdu šie žurnalai vysto ekonomiką. Nes užsuka pirkimų - paradavimų ratą.
O neturinčioje tokių pinigų visuomenės dalyje užsuka bejėgiško pavydo ratą. Lietuvoje šį jausmą žmonės ypač slepia. Ir nuo kitų, ir nuo savęs.
Man atrodo, kad tūkstančiai religijos viešpatavimo metų nepanaikino pavydo. Žmonės tiesiog išmoko šį jausmą slėpti vis giliau.
Yra įvairių jausmų , kuriuos kiti žmonės mato mumyse geriau, nei mes patys. Pavyzdžiui, mes noriai pastebime savyje džiaugsmą, nuostabą, nepasitikėjimą savimi, susidomėjimą. O kai mums pasako: “tu pavydi, ar ką?”- mes linkę tai neigti. Mes pasipiktiname, patempiame lūpą ir atsakome: "Ne, neišsigalvok. Nieko panašaus”.
O kas čia būtų tokio: imti ir prisipažinti: “taip, siaubingai tau pavydžiu. Nes tu:
Gražesnės išvaizdos;
Turi geresnį namą ir mašiną;
Turi daugiau proto ir apsukrumo;
Geriau bendrauji;
Moki mylėti”.
Na gerai, mes tai galų gale galime pripažinti ir pasakyti garsiai. Tačiau būtinai priduriame: ”bet tau tiesiog pasisekė”. Tai reiškia, kad “ne tavo nuopelnas tame, ką turi. O tau ant galvos visa tai pasipylė . Tėvai padėjo. Šeima buvo geresnė. Startinis taškas kitoks. Lytis kitokia. Būdas kitoks. Šalis kitokia. Dievas davė”.
Ir visai jau nelengva pasakyti: ”Gerbiu tave. Visko pasiekei tokiomis pastangomis… Įsivaizduoju, kiek tau tai kainavo…”
O tarp kitko, paskutinis teiginys būtų arčiausiai tiesos. Juk kiekvienas turėjimas kažkiek kainuoja. Už visa tai reikia mokėti.
“Mano grožis reiškia, kad vyrai žiūri į mane pirmiausiai kaip į lėlę.”
“Mano namas ir mašina kainavo man keletą gyvenimo metų.”
“Mano protas – mano priešas. Aš nebegaliu naiviai tikėti žmonėmis”.
“Aš pavargau nuo bendravimo”.
“Aš bijau prarasti tuos, kuriuos myliu.”
Kiek Tu save gerbi?
Ir kodėl gi mes ne taip lengvai pripažįstame kito žmogaus pranašumą?
Ir kodėl gi mes nesuvokiame kito žmogaus indėlio į tą pranašumą?
Tikriausiai todėl, kad mes laukiame, jog turintis kažko savyje, ko mes neturime, kitas žmogus tuomet ims mus niekinti. Žiūrėti iš viršaus.
“O štai aš tai turiu ledų. O tu neturi”- paniekinamai pasakė jūsų pažįstama mergaitė vaikystės kieme.
Jūs pastebėsite, kad taip dažniausiai elgiasi žmonės, patyrę skriaudų ir pažeminimų. Jiems sunku pripažinti kitų pranašumą. Jie iš anksto ginasi . O ką, jei jie, užuot niekinę, pastebėtų, ką gero turite jūs?
Manau, kad tai užgautų jų savigarbą. Vertės jausmą. Jautrią jų vietą. Nes pavydas yra apie tą patį, apie mūsų vertę. Niekuomet žmogus nedaro jokio veiksmo, jo nepateisindamas. Teisinamės tuo, kad priklausome daugumai.
Didžiuojamės tuo, kad esame kiek aukščiau vidurkio. Reiškia, mums svarbu nuolat palaikyti savyje jausmą: esu kiek geresnis už daugumą. Jei žmonės įvertina ką nors savyje nuo vieno iki dešimties, tai sveikoje būsenoje dažniausiai parašo sau septynetą. Depresijoje parašo dvejetą, manijoje - dešimtuką.
Mes instinktyviai vengiame ir depresijos, ir manijos ir parašome sau septynetą. Ir labai jautriai stebime, ar kiti rašo mums tą patį pažymį. Mes kartais bijome, kad jie neparašys. Taip galėjo daryti mums kažkokie realūs žmonės: dažniausiai “kompleksuoti” kiemo vaikai, blogos nuotaikos būdami tėvai, piktos ir išvargusios mokyklos mokytojos ir t.t.
Ir mes laukiame to IŠ VISŲ ir iš anksto apsišarvuojame . “AŠ ESU TANKAS”
Keliai iš pavydo
Paprastas kelias - lyginti save “į kitą pusę”.
“Jeigu Jūs turite maisto savo šaldytuve, rūbų ant savo kūno, stogą virš galvos ir vietą miegoti, jūs esate turtingesnis nei 75% pasaulio žmonių.
Jei jūs turite pinigų banke, savo piniginėje ir paliekate lėkštutėje kažkiek arbatpinigių, Jūs priklausote 8% pasaulio turtingiausių...”
Ir, žinoma, svarbu prisiminti stebuklingą žodį :” užtat”:
“ Aš neturiu tokios figūros, užtat valgau, ką noriu,"
“Aš neturiu tiek pinigų, užtat tiek ir nedirbu.”
“Aš negyvenu tiek ilgai, kiek kalnai, užtat aš gyvas”.
Manau, kad pats efektyviausias kelias iš pavydo - su niekuo savęs nelyginti.
“Ar klevo lapas geresnis už beržo lapą?”
“ Ar kregždutė geresnė už žuvėdrą?”
“ Ar Mocartas yra geresnis už lakštingalą?”
“ Ar vienas verkiantis naujagimis yra geresnis už kitą?”
“Ar tavo nykštys yra geresnis už smilų?”
Kas ten kažkada pasakė, kad visi žmonės yra vienos didžiulės rankos pirštai?
Olegas Lapinas
