L.Bielinis. Kur mus veda D. Grybauskaitė?

Atsakyti į klausimą trumpai, kur mes einame, vedami Dalios Grybauskaitės, būtų sudėtinga, mat bet koks kelias nėra tik atstumas tarp dviejų taškų, bet ir procesas, vertingas pats savaime. Tuo labiau būtų klaidinga galvoti, kad pasiektas tikslas padengs visas tikslo siekimo išlaidas.

Visuomenės gyvenime, o tuo labiau politikoje kelias ir ėjimo būdas labai dažnai yra vienintelis pačios kelionės tikslas ir rezultatas. Taigi politikai, siekdami valstybės gerovės, tvarkos, disciplinos, dažniausiai mus nuveda į visuomenės santykių krizę. Trumpiau kalbant – kelias į demokratiją turi būti demokratiškas.

Todėl kada išgirstu, kad reikalinga suveržti, neleisti, drausti ir bausti, vardan siekiamo tikslo, visada susimąstau, ar tikrai mes jį pasieksime. Priartėjus tai dienai jau ir tikslas gali būti bevertis, o mes galimw būti kitokie, matantys situaciją kitaip ir siekiantys kitų prioritetų. Bet gal čia tik charakterio savybę ženklinantis kaprizas, simboliškai įvardintas per Šarūno Saukos paveikslo pristatymą Prezidentūroje: „Nutariau truputį visus panervinti, kad neatrodytų, jog čia viskas tik gražu ir solidu“?

Štai D. Grybauskaitė mums demonstruoja ypatingai ryškų savo elgesio politikoje pavyzdį – komandinis kalbėjimo stilius, agresyvi povyza ir jokio nuolaidžiavimo tiems, kurie yra pasirinkti taikiniu. Visuomenė tarsi pritaria jos veikslams, tačiau atidžiau žvelgdami galime pastebėti, kad politinio aktyvumo lygmenyje prezidentė daugiau ardo bet kokio tikslo pasiekimo galimybę, o ne jį artina. Tuo labiau ir jos išrinkimas į prezidentes atsiduoda tam tikru nenatūralumu. Nors, gilumine prasme ji yra adekvati rinkėjui – balsavimas už D. Grybauskaitę buvo apolitinis, nes buvo renkamasi ne dėl vertybinių, politinių kriterijų, o dėl baimės ir stiprios rankos nostalgijos. Šių rinkimų pelnas – nevilties ir lūkesčių pelnas, bet tikrai ne racionalių valstybės galimybių suvokimo rezultatas.

Tarp politikų auga atsargumo bei (kol kas) tylios opozicijos nuotaikos. Išties jau šiandien galime imti kalkuliuoti D. Grybauskaitės sąjungininkus politikoje ir, manau, nustebsime: Seimo opozicija, jos išvadinta negalinčia konstruktyviai veikti ir tik trukdančia išėjimui iš krizės, jau nėra draugas.

Ministrų kabinetas gal ir ne visas viešumoje jos paženklintas įtarimu, bet tikrai dalis ministrų vietoje normalaus darbo „laukia bausmės“. Rezultatas - sukurta totalaus nepasitikėjimo ir įtarumo vienas kitu atmosfera. Taigi aukšto rango valdininkai šiandien yra labiau „broliai baimėje“ nei veikianti valstybės valdymo sistema. Pavasarį sulauksime dar ir aparatinio resurso stokos, nes vargu ar kas norės užiminėti postus skirtus bausmei, o ne darbui.

Kita vertus, D. Grybauskaitės „kietas“ kalbėjimas, grasinančios užuominos, įtarinėjimai tėra jos pačios politinės dezorientacijos pasekmė. Tai akivaizdus jos pačios nežinojimo ir nemokėjimo veikti prezidento vaidmenyje bei negebėjimo suvokti savo veikimo tikslus išraiška. Prezidentė, neturinti politinės nuovokos, ieško dar silpnesnių ir pažeidžiamų ir tą savo elgesį eksponuoja mums kaip savo tvirtumą, visiškai nesuvokdama, kad stiprios rankos deklaravimas yra griežtai orientuotas į liumpenizuotą visuomenę. Ir stiprina būtent tokią visuomenę – reikalaujančią kraujo ir gebančią mobilizuotis dėl socialinio keršto, bet ne dėl kūrybos ir darbo. Atia, demokratija...