Jau senovės graikai žinojo levandą ir jos stiprų kvapą. Jie vadino ją nardus, kadangi tuo metu geriausia levanda buvo vežama iš Sirijos miesto Nardos. Graikai iš ten importavo jos žiedus ir naudodavo kambariams kvėpinti bei medicinoje.
Romėnai į levandą žiūrėjo kiek atsargiau, kadangi buvo įsitikinę, kad jos krūmuose gyvena nuodingos gyvatės. Tačiau tai jų nestabdė nuo džiovintų žiedų pirkimo, nes tam nereikėjo patiems eiti jos rinkti ir taip rizikuoti savo gyvybe. Būtent tokia romėnų nuostata ir padarė levandą viena brangiausių medicinos priemonių turguje.
Romėnai šią gėlę naudojo voniai, senovės libiečiai – kaip kvepalus.
Apskritai levanda yra kilusi iš Viduržemio jūros kraštų, kalnuotų teritorijų, kur ji auga saulėtoje ir akmeningoje aplinkoje, tačiau dabar šiomis šalimis ji neapsiriboja – augalas išplitęs ne tik visoje Pietų Europoje, bet ir Australijoje bei Jungtinėse Amerikos Valstijose.
Levanda – tai tankiai šakotas neaukštas krūmas, užaugantis iki apie 60 cm aukščio. Ji turi platų šakniastiebį, o jos sumedėjusios šakos yra su stačiais, į virbus panašiais, lapuotais žaliais ūgliais.
Gėlės išsidėsčiusios spiralėmis, po 6–10 žiedų, ir suformuoja varpas virš lapų.
Aliejus išgaunamas iš mažų, mėlynai violetinių levandos žiedų, būtent jis suteikia žolei aromatingą kvapą.
Iš šviežių levandos gėlių išgautas eterinis aliejus yra naudojamas medicinos tikslais.
Dauguma žmonių vertina levandą už jos aromatą, kuris „naudojamas“ gaminant įvairias higienos bei švaros priemones – muilus, šampūnus, kvepalus patalpoms ar drabužiams.
Tačiau, be šių savybių, ši žolė taip pat yra ir natūralus vaistas gydant nemigą, nerimą, depresiją, nuotaikos svyravimus.
Apie levandą yra ir dviprasmiškų nuomonių: profesionalūs herbologai bei aromaterapijos specialistai naudoja ją patiems įvairiausiems negalavimams gydyti, tačiau klinikinių tyrimų rezultatai kol kas parodė tik jos naudą gydant nemigą bei plaukų slinkimą.
Gydo nemigą
Jau senovėje į pagalves būdavo pridedama levandų gėlių tam, kad padėtų nuvargusiems užmigti. Mūsų dienomis yra ir mokslinių įrodymų, teigiančių, kad kvapų terapija naudojant levandą mažina nervų sistemos aktyvumą, pagerina miego kokybę, padeda atsipalaiduoti, taip pat pakelia nuotaiką žmonėms, kenčiantiems nuo miego sutrikimų.
Specialistai tokiais atvejais taip pat siūlo masažą eteriniais levandos aliejais, nes tai taip pat pagerina miego kokybę, stabilizuoja nuotaiką, padidina protinę veiklą bei mažina nerimą.
Neseniai atlikto tyrimo metu buvo nustatyta, kad pacientai, masažuoti su levandų aliejumi, jautėsi labiau atsipalaidavę ir pozityvesni nei tie, kurie buvo masažuojami be jokio aliejaus.
Levandų gėlės taip pat buvo patvirtintos Vokietijos „Commission E“, kaip tinkamos arbatai nuo nemigos bei nervinių skrandžio sutrikimų.
Kaip jau minėta, moksliškai levandos poveikis įrodytas tik dvejose srityse, tačiau tai nereiškia, kad ji nenaudojama ir kitiems negalavimams gydyti.
Štai aromaterapijos specialistai naudoja levandą kaip toniką inhaliacijų terapijai – galvos skausmui, nerviniams sutrikimams bei išsekimams gydyti.
Fitoterapeutai ja gydo odos ligas, tokias kaip grybelinės infekcijos, žaizdos, egzema, aknė. Levanda išoriškai taip pat naudojama gydomosioms vonioms ruošti, esant kraujo apytakos sutrikimams arba reumatinėms ligoms (raumenų ir sąnarių).
Tačiau, kad ir kaip dėl savo gerųjų savybių būtų vertinamos, žolelės taip pat turi sudedamųjų dalių, kurios gali paskatinti nepageidaujamus poveikius, sureaguoti su kitomis žolelėmis, preparatais ar vaistais. Dėl šios priežasties žolelės turi būti vartojamos atidžiai bei pasitarus su specialistais.
Nors levandos šalutiniai poveikiai reti, kai kuriems žmonėms gali atsirasti alerginė reakcija. Pykinimas, vėmimas, galvos skausmas, drebulys, buvo pastebėti žmonėms, vartojusiems levandą inhaliacijos bei tepimo ant odos būdu. Nėščios ir krūtimi maitinančios moterys turėtų levandos nevartoti.
