Austėja, kaip nutiko, kad, studijavusi norvegų filologiją, vėliau savo dėmesį nukreipėte į edukologiją, švietimą, ėmėte gilintis į vaikų auklėjimo ir panašias temas?
Aš visada mėgau būti su vaikais. Man nepatikdavo sėdėti ir klausytis suaugusiųjų pokalbių arba dėtis suaugusia: visada dūkdavau su vaikais, ypač mažiukais. Kai vienuoliktoje klasėje mokiausi JAV, dirbau savanore vaikų onkologinių ligų ligoninėje: skaičiau jiems pasakas, žaidžiau su jais. Grįžusi pradėjau dirbti „Nykštukų“ mokyklėlėje LVJC anglų kalbos mokytoja.
Vos baigusią mokyklą direktorius pakvietė mokyti pirmokėlius anglų kalbos (nes tada buvo kaip tik tas metas, kai iš mokyklų išsilakstė užsienio kalbų specialistai). Netrukus dirbau Tarptautinėje Amerikos mokykloje Vilniuje muzikos, vėliau ir lietuvių kalbos bei ikimokyklinukų ir priešmokyklinukų mokytoja. Visa tai – dar iki edukologijos studijų.
Manau, kad aš labai natūraliai ėjau ta linkme, negalėjau nustelbti to, kas tikrai yra mano aistra. Kodėl bandžiau jos išvengti? Tikriausiai dėl žemo „švietimiečių“ prestižo... Juk baigiau mokyklą vienais dešimtukais, buvau tikra aktyvistė, tad visi mane įsivaizdavo teisininke, medike ir pan. Stojau į norvegų kalbą, nes tiesiog buvau pasimetusi, o labai mylėjau (ir myliu) Skandinaviją.
Tikėjausi, kad per studijas „atrasiu save“, nes filologijos studijos yra bene plačiausios, giliausios.
Kaip tik dėl to dabar esu tvirtos nuomonės, kad labai svarbu kelti „švietimiečių“ prestižą, nes galbūt daug žmonių, turinčių pašaukimą ir baigusių mokyklas dešimtukais, stoja į teisę vien todėl, kad... to iš jų tikimasi???
Esate būsima edukologijos mokslų daktarė, išleidote dvi knygos „Augame kartu“ dalis, internetiniame tinklaraštyje dalinatės savo patirtimi ir teorinėmis žiniomis, rašote straipsnius įvairiems interneto portalams... Ne viena mama kilstelėtų antakius – „...ir kaip viską suspėjate???“ Kaip suderinti mėgstamą veiklą su motinyste, kad jos abi teiktų džiaugsmą ir pilnatvę?
Mano mama visada sako: kuo daugiau darai, tuo daugiau spėji. Tuo aš jau turėjau galimybę įsitikinti daugybę kartų. Kuo daugiau turi padaryti, tuo labiau planuoji, tuo labiau vertini kiekvieną minutę, o kai dienotvarkė pustuštė, tai taip ir galvoji, kad viską padarysi „kada nors“... ir nieko nebepadarai vis laukdamas to palaimingojo rytojaus!
Aš – laimės kūdikis, nes man pasisekė, kad mano profesija yra mano aistra, mano hobis ir... tiesiog nepaprastai artima motinystei! Dabar dažnai pagalvoju, kad viską, ką skaitau, galiu pritaikyti namuose, įvertinti, pasverti. Pavyzdžiui, kai kurių psichologų straipsniai man kelia šypseną, nes, turėdama keturis vaikus ir tikrai žongliruodama profesiniu gyvenimu ir motinyste, supratau, kad teorija – dar ne viskas.
Prisimenu, kaip per vieną doktorantūros posėdį viena gerbiama profesorė pasakė, kad aš – praktikė. Bet aš tokia ir esu! Jeigu rašau apie mokinukus, tai kiekvienas žodis yra išjaustas, nes visa tai patyriau dirbdama. Jeigu apie vaiko raidą – į visa tai žvelgiu per savo keturių vaikų auginimo praktikos prizmę. Gal todėl turiu labai išlavėjusį kritinį mąstymą, šiek tiek skepticizmo ir nieko nebepriimu „už gryną pinigą“.
Kita vertus – tapau labai tolerantiška. Nes kasdien bandau įsigilinti, pamatyti tą varpinę, kurioje yra kalbantysis/rašantysis.
Kartu su vyru Gabrieliumi ir keturiais vaikais (Augustu Gabrieliumi, Vilhelmu Konstantinu, Morta Sofija ir Gertrūda Elena) gyvenate Belgijoje. Kuo skiriasi belgų ir lietuvių tėvystės samprata, požiūris į vaikų auginimą? Kokia yra belgų „šeimos politika“?
Belgai tikrai daug laiko leidžia su vaikais: žaidimų aikštelės, parkai, baseinai visada pilni šeimų. Ir tikrai labai domisi jų ugdymo įstaigomis. Kadangi ugdymo įstaigų modelis – mano disertacijos tema, jau joje rašiau, kad nepaprastai svarbus yra visapusiškas ugdymo įstaigos ir tėvų bendradarbiavimas. Apie čionykštį bendradarbiavimą galėčiau pasakoti kelias valandas nesustodama...
Belgų mamos – kai atvažiavome į Belgiją – turėjo tris mėnesius motinystės atostogų. Dabar turės keturis. Lietuvio akimis – siaubas. Tačiau jos gali prašyti lankstaus darbo grafiko, į mamas su mažais vaikais nežiūrima kaip į „naštą“ darbovietei, o tai kuria psichologiškai saugią aplinką. Be to, ir darželiai (bei lopšeliai) tokie, kuriuose tėvai nebijo palikti savo vaikų, nes žino, kad jie bus ir prižiūrimi, ir ugdomi.
Ar sulig kiekvieno vaikelio gimimu būti mama vis paprasčiau?
Šis klausimas – filosofinis. Ir taip, ir ne. Taip, nes nebeturi nenormalių (juokas ima, kai rašau, bet tai – tiesa) lūkesčių ir baimių. Žinai, kad iš tiesų viskas YRA gerai. Ne, nes dar vienas vaikas nereiškia, kad vaikų yra truputį daugiau. Tai reiškia, kad yra DAR VIENAS žmogus su savo poreikiais, savo norais, savo charakteriu ir visu kuo kitu „savo“. Ir į visa tai reikia atsižvelgti. Įmanoma, bet tai iššūkis! Ir dar daugybė visokiausių „taip“ ir „ne“...
Ką pasakytumėte mamoms, kurios nesiryžta turėti daugiau kaip dviejų vaikų, bijodamos netekti laiko asmeniniams pomėgiams ar nepasiekti karjeros aukštumų?
Jeigu nesiryžta, geriau ir neturėti. Nes galimybė turėti laiko asmeniniams pomėgiams ir karjerai yra galvoje. Jei mąstai, kad tai bus neįmanoma, tai taip ir bus. Ir labai gaila, jei po to moteris ima dėl to kaltinti visiškai nekaltus vaikus... Todėl ir sakau: jei manysite, kad viską spėsite, tai ir spėsite, o jei nemanote, tai geriau laukite laiko, kol taip manysite!
Ar atrandate laiko tik sau ir vyrui?
Atrandame. Gal ir norėtume jo daugiau, tačiau puikiai suprantame, jog dabar mums – vaikų auginimo metas.
Kokie mėgstamiausi Jūsų šeimos laisvalaikio būdai bei veikla?
Mes – vos tik sulaukėme vaikų – nusprendėme, jog norime daug laiko leisti su jais. Vakarai – mūsų laikas su vaikais: darome darbelius, žaidžiame stalo žaidimus, skaitome, kalbamės, kartu gaminame vakarienę. Šviesiais ir šiltais vasaros (ir šiek tiek rudens bei pavasario) vakarais važiuojame į parkus, į dideles vaikų žaidimo aikšteles. Mano sesuo (už mane beveik 11 metų jaunesnė) dažnai mus aplanko, tai vis sako, kad grįžusi namo pas tėvus tiesiog... guli bei mėgaujasi tyla ir ramybe, nes pas mus visą laiką vyksta veiksmas it bičių avily.
Mėgstamiausios veiklos negalėčiau išskirti, nes vieną dieną užsimanome kepti sausainiukus, kitą – važiuoti pasivažinėti dviračiais, trečią praleidžiame kelias valandas prie žemėlapio. Kartais tiesiog išeiname prie namų, mudu su Gabrieliumi pasistatome kėdes ir skaitome, o vaikai važinėjasi dviračiais, paskui paspirtukais, paskui kas kuo ir galiausiai grįžtam į vidų.
Būna dienų, kai nenorime bendrauti, norime pabūti atskirai: tada būna tokia tyla, kad net sunku patikėti... vieni vaikai kampelyje tyliai žaidžia, o dauguma mūsų skaito kiekvienas savo knygą. Tylą dažniausiai nutraukia mažiausioji Gertrūdėlė, kuri atneša savo knygelę ir ima reikalauti, kad ir jai skaitytume, nes jai pačiai vartyti knygeles kol kas gan greitai nusibosta... tada namuose vėl kyla šurmulys.
Iš tiesų jau dabar suspaudžia širdį, nes jau šiandien žinau, kad vieną dieną nepaprastai ilgėsiuos šio šurmulio, akys ieškos dūkstančių ir kvatojančių vaikų, o rankos tiesis kedenti jų plaukus. Nes šeima – gražiausia ir prasmingiausia, ką esu sukūrusi. Ir žinote, kas nuostabiausia? Tai, kad ta kūryba – procesas, kuris svaigins, žavės ir reikalaus pastangų visą mano gyvenimą...
